1964 metų gegužės 24 diena. Anglija, Kumbrijos grafystė

    Ramią, saulėtą dieną gaisrininkas Džimas Templetonas (Jim Templeton) pelkėtoje pievoje fotografavo savo dukrą. Žvelgdamas pro fotoaparato „Pentacon" objektyvą, jis nematė nieko keisto ir ne­įprasto. Nepastebėjo nieko ir duktė bei šalimais buvusi žmona. Ta­čiau vienoje nuotraukoje išryškėjo keistas beveik permatomas „žmo­gus" astronauto kombinezonu. Jis matėsi už mergaitės galvos ir pe­ties. Fotografuojant toje vietoje nieko nebuvo. Atidžiai ištyrus paaiš­kėjo, kad būtybė labai aukšta, o jeigu buvo normalaus sudėjimo, tai turėjo kyboti virš žemės.

Nuotraukas darę „Kodak" firmos specialistai suko galvas, kas tai galėtų būti. Ta pati problema kamavo ir policiją. Iš pradžių manyta, jog tai dviguba ekspozicija,-1, y. darant nuotraukas vienas ant kito buvo uždėti du juostos kadrai. Tačiau šią prielaidą teko atmesti, nes tyrimas atskleidė, jog mergaitės galva užstoja figūrą. Tai atitinka optikos dėsnius, taigi kadrai nebuvo sudvigubinti. Pagaliau „Kodak" firma paskelbė dovanosianti naują juostą tam, kas atskleis šią pa­slaptį. Niekas taip ir nesikreipė dėl prizo.

1990 metais viena vietinė kopijavimo firma reklamuodamasi pa­didino šią nuotrauką iki natūralaus dydžio. Tada visi pamatė, kad už permatomo antveidžio yra ausys, o liemuo apjuostas kvėpavimo vamzdeliais. Jeigu ši nuotrauka tik šviesos ir šešėlių žaismas arba taip atsitiko dėl emulsijos defekto, kaip mano kai kurie skeptikai, tuomet šis sutapimas toks pat stulbinantis kaip rašymo mašinėle taukšinčios beždžionės visai atsitiktinai perrašyti Šekspyro kūriniai.

Žinoma, Templetonai nematė NSO, ir tai yra ne ateivis, o keistai apsivilkusi į žmogų panaši figūra. Tačiau kai aš 1990 metais kalbė­jausi su šiuo fotografu (prieš tai jam galvos nekvaršino jokie ufolo-gai), sužinojau įdomią ir niekam dar nepasakotą šio įvykio tąsą. Pasirodo, kai apie nuotrauką sužinojo daugelis žmonių, pas Džimą tamsiu „Jaguaru" atvyko du vyrai ir nusivežė jį į tą pačią pelkėtą pievą. Jie parodė savo pažymėjimus ir prisistatė esą vyriausybiniai tyrinėtojai. Po to ėmė žerti keistus klausimus apie tai, kaip tuo metu elgėsi gyvūnai. Kai taip ir nepasisekė įtikinti Džimo, jog tai buvo paprasčiausias žmogus, jie suirzę nuvažiavo, o Džimui teko kulniuo­ti atgal penkias mylias.

Džimas Templetonas net nežino, kad jam nutikusi istorija yra klasikinis pavyzdys, kaip susiduriama su vadinamaisiais „juodai vil­kinčiais vyrais". Šie žmonės aplankė daugelį liudininkų, susitikusių su ateiviais, ir su visais elgėsi panašiai kaip su juo.