1967 metų vasario 18 diena. JAV, Masačūsetso valstija

   Ponią Stelą Lansing (Stella Lansing) iš Palmerio ufologai vadina „daugkartine liudininke", nes per daugelį metų ji regėjo NSO nesu­skaičiuojamą daugybę sykių. Gana prastu fotoaparatu ir pakankamai prastomis juostomis jai pavyko per tą laiką juos keletą kartų nufo­tografuoti, kol pagaliau 1966 metais ji iš savo šeimininko juvelyro pasiskolino kino kamerą, skirtą filmuoti 8 mm pločio juosta. Maž­daug po keturių mėnesių atsirado puiki proga ją išmėginti. Tai įvyko vieną naktį, kai žemę dengė sniegas.

Iš pradžių ponia Lansing netoli elektros linijos išvydo tik keistus oranžinius ir geltonus kamuolius. Vienas iš jų šokčiojo ant žemės. Ji nuvažiavo namo ir pasiėmė kino kamerą. Kartu su ja atvažiavo vie­nas vietinis gyventojas. Jie dvi minutes stebėjo šj reginį, kol kairėje buvęs objektas nusklendė tolyn.

Išryškinus juostą pasirodė stebinantis vaizdas. Kaip ir buvo tikė­tasi, šviesos kamuoliai neišnyko, bet pirmame plane atsirado keletas „žmonių". Jie buvo arba blausiau matomame kambaryje, arba prieš jį. „Žmones" buvo galima stebėti penkias sekundes. Juostą iš karto imtasi tyrinėti.

Tačiau vėl teks nusivilti. Tos būtybės visai nepanašios į šioje knygoje aprašomus ateivius. Jos atrodo kaip trys vyrai, vilkintys įprastais drabužiais (vienas iš jų net su ūsais), ir tai panašiau į tele­vizijos filmo sceną, nufilmuotą toje pačioje juostos vietoje, kur jau buvo NSO vaizdas.

Išžvalgius įvykio vietą ir išklausius psichiatrijos daktaro Bertol­do Švarco (Berthold Schvvarz) išvadų, nekyla didesnių abejonių dėl šios prielaidos. Tačiau kas tuomet nufilmuota? Švarcas mano, jog tai gali būti minčių „grafija" (t. y. juostoje „suprojektuoti" apmąstomi vaizdiniai, bent jau taip teigia galį padaryti kai kurie tarpininkai). Kai vėliau teko išgirsti apie ponios Lansing paranormalius išgyveni­mus ir pamatyti keistas nuotraukas, kuriose buvo nufotografuoti ne NSO, šie samprotavimai pasirodė ne tokie kvaili, kaip galėtum pa­manyti.

Daktaras Švarcas atmeta galimybę, jog tai tyčinė liudininkų ap­gaulė. Antra vertus, mokslininkai, kuriems buvo pasiūlyta atidžiau ištirti juostą, į ją net nedirstelėjo. Tokią mokslininkų reakciją aš mačiau ir per daugelį kitų įvykių. Tačiau ar toks iš tikrųjų akivaizdus įrodymas neturėtų dominti mokslininkų, kad ir koks būtų tyrimų galutinis rezultatas?

Bertoldas Švarcas aptarė šį įvykį ir tai, kaip jį keletą metų tyri­nėjo knygoje „NSO sindromo psichiatriniai ir psichiniai aspektai" („Psychiatric and Psychic Aspects of the UFO Syndrome"). 1983 metais ją išleido „Rainbow" leidykla Jungtinėse Valstijose. Knygą sudaro ketvirtis milijono žodžių, bet ją menkai žino net JAV ufologai.