1987 metų gruodžio 1 diena. Anglija, Ilklio dykynė

   Be abejonės, tai labiausiai stulbinanti ateivio nuotrauka, bet, gaila, kaip ir visos kitos, turi trūkumų. Tačiau yra ir reikšmingų įrodymų.

Prasidėjo viskas tuo, kad 1987 metų pirmąją gruodžio savaitę aš gavau laišką iš buvusio policininko. Jis sužinojo mano adresą iš knygos bibliotekoje ir norėjo papasakoti jam nutikusią neįtikėtiną istoriją. Prieš keturiasdešimt aštuonias valandas jis regėjęs ateivį. Žmogus parašė savo tikrą pavardę (tai buvo stebinantis sutapimas, bet aš negaliu jos pasakyti, nes atskleisčiau, kas jis yra). Tačiau tam liudininkui buvo galima parašyti, nes jis nurodė ir savo pašto dėžu­tės numerį už keleto šimtų mylių. Aš mėginau jį surasti, bet paaiš­kėjo, kad jau tada, kai gavau laišką, buvo prieš dieną išvažiavęs. Aš apdairiai, bet atvirai parašiau nurodytu adresu, tačiau liudininkas sakė, kad šiek tiek laiko negalės patikrinti pašto dėžutės ir sužinoti, ar atsakymas jau atėjęs, todėl jam tektų apsišarvuoti kantrybe ir laukti. Dėl to iš knygos bibliotekoje jis susirado kitą kilniaširdiškes-nį ufologą, nusiuntė jam tikslų savo adresą ir nuotrauką.

Visai atsitiktinai po pirmo pokalbio tas ufologas pasitenkino iš­girsta istorija ir nesiėmė jos nuodugniau tyrinėti. Jis pakvietė tam reikalui mano kolegą Piterį Hou. Kadangi prieš geras keturias savai­tes aš jau buvau Piteriui parašiusi laišką, jis iš karto suvokė, jog tai tas pats įvykis ir nieko nelaukęs ėmėsi darbo. Buvo atliktas išsamus tyrimas. Didžiausia garbė čia tenka Piteriui. Nors iš pradžių mudu buvome labai skeptiški ir didžiai abejojome šio įvykio tikrumu, bet beveik viskas, kas vyko po to, tik sustiprino įsitikinimą, jog istorija nepramanyta.

Trumpai apie viską galima papasakoti štai ką. Filipas Spenseris (tai pseudonimas) 1987 metų gruodžio 1 dienos ankstyvą rytą dar prieš auštant ėjo llklio dykyne. Jis ketino nuo joje esančios kalvos brėkštant fotografuoti kaimo namus. Mūsų paprašytas Filipas iš kar­to parodė visus negatyvus, pagal kuriuos buvo padarytos nuotrau­kos. Iš tikrųjų vos prašvitus jis fotografavo tiltus ir akmeninius pa­status. Bent jau ši smulkmena yra tikra.

Filipas buvo pasiėmęs kompasą, kad nepaklystų tamsoje, o į fotoaparatą įdėjęs juostą, kurios ASA standartų sistemos skaičius buvo gana didelis, todėl ji tiko fotografuoti net esant prastam ap­šviestumui. Tai buvo būtina blankią žiemos dieną, bet netikėtai nu­fotografuotas kadras tuomet būna neaiškus ir grūdėtas.

Prie Baltųjų Šaltinių, kur pagal vietinius liaudies padavimus rink­davosi keisti padarai, jis išvydo tiesiai prieš save ant šlaito paslap­tingą būtybę. Jam pavyko vieną kartą ją nufotografuoti, nes būtybė mostelėjo, kad jis grįžtų atgal, ir nubėgo.

Atsikvošėjęs Filipas puolė paskui ją ir spėjo pamatyti, kaip iš už uolienų atodangos pakilo į kupolą panašus objektas su balta dėže ant viršaus. Šito jis nenufotografavo. Tada pusvalandį ėjo žemyn į mies­telį ir per tą laiką pastebėjo du dalykus. Jo kompasas šiaurę rodė ten, kur iš tikrųjų buvo pietūs, o miestelio laikrodis rodė visa valanda daugiau negu turėjo būti. Jis ėmė fotoaparatu pleškinti viską iš eilės, norėdamas greičiau išfotografuoti juostą, paskui suprato savo poel­gio beprasmybę ir sėdo į autobusą, ketindamas važiuoti į artimiausią miestą, kur jam galėtų greitai padaryti nuotraukas. Pasirodė, kad jis vieną kartą nufotografavo keistą melsvai žaliu rūbu apsirengusią bū­tybę į kupolą panašia galva. Šį padarą jis matęs prieš keletą valandų. Tada susiieškojo mano adresą ir parašė laišką.

Šio įvykio tyrimas buvo labai painus, nes mes stengėmės būtinai atkurti faktus. Kitaip šią istoriją mažai kas vertintų, net ir ufologai. Tam tikra prasme tai pavyko, ypač dėl to, kad ši nuotrauka siejosi su Galf Bryzo nuotraukomis (nors Britanijoje apie jas niekas nežinojo).

Šią nuotrauką tyrinėjo ir gyvūnus fotografuojantys ekspertai. Jo­je matyti ne gyvūnas, bet mes negalėjome nustatyti, ar būtybė judė­jo, ar stovėjo. Apžiūrėjus vietovę buvo apskaičiuota, kad jos ūgis maždaug puspenktos pėdos. Piteris Hou šią nuotrauką tyrė ir „Ko­dak" laboratorijoje Hemel Hempstede (Hemel Hempstead). Šios fir­mos specialistai nustatė, jog tai ne klastotė, o kažkas iš tikrųjų nu­fotografuota ant uolų. Buvo dar vienas nepriklausomas tyrimas fo­tolaboratorijoje, po to nuotrauka buvo nusiųsta į JAV, kur ją turėjo padidinti kompiuteriu. Aš kalbėjau su JAV laivyno optikos specialis­tu daktaru Briusu Makabiu ir prašiau, kad jis nuotrauką įvertintų. Gaila, bet atvaizdas buvo per daug grūdėtas, kad būtų galima ką nors tiksliai pasakyti. Daktaras Makabis man pasakė, jog „labai ap­maudu". O aš vyliausi, kad šį įvykį bus galima galutinai įrodyti. Deja, aplinkybės buvo nepalankios. Tačiau padidintą atvaizdą pasi­čiupo keletas neatsargių tyrinėtojų ir ėmėsi įrodinėti, kad nuotrauko­je matyti smulkios detalės, pavyzdžiui, ausys. Reikia atvirai pripa­žinti, jog tai daugiau vaizduotės vaisius, nes iš padidinto, bet neryš­kaus vaizdo to nustatyti negalima.

Apie juostą galima pasakyti kai ką įdomaus. Ant kalvos ryškėja baltas kvadratas. Jis yra kaip tik toje vietoje, kur, pasak Filipo Spen-serio, uola užstojo NSO. Nieko aiškaus toje vietoje nematyti. Spen­seris šito nenurodė, o kai mes su Piteriu pirmą kartą jo paklausėme, ar tai negalėtų būti kauburio uždengtas NSO viršus, jis ėmė išsisu­kinėti.

Piteris taip pat susitarė, kad universitete būtų patikrintas kompa­sas. Jį veikė stipriu magnetiniu lauku, norėdami pakeisti jo polišku­mą. Tačiau ligoninėje naudojant magnetinio rezonanso skleidimo dis­ką efektas gali būti panašus, todėl apgaulės tikimybė lieka. Tačiau jeigu tai pokštas, tai jam įgyvendinti reikia daug daugiau pastangų negu norint atlikti paprastą triuką ir nufotografuoti danguje kabančią sagą.

Buvo atlikta dar daug įvairių tyrimų, pavyzdžiui, kitame univer­sitete tirta uolų radiacija ir magnetizmas (rezultatai buvo neigiami). Filipą Spenserį apžiūrėjo klinikos psichologas. Jis įsitikino, kad Spenseris sako tiesą. Kai pagaliau viskas buvo baigta, liudininką užhipnotizavo. Iš atkurtų prisiminimų paaiškėjo, kad jis buvo pa­grobtas, su juo atlikti medicininiai bandymai, o jo regėti vaizdai labai panašūs į tuos, kuriuos regėjo visi kiti. Užhipnotizuotas Filipas pasakė, kad jis iš tikrųjų fotografavo po to, kai buvo išleistas atgal j dykynę, o būtybė lėkė šalin.

Šitaip galbūt galima paaiškinti vieną iš svarbiausių problemų, atsiradusių tiriant įvykį (pats Filipas Spenseris niekada jos nevengė ir tik sakydavo, kad negali to suprasti). Atsižvelgiant į tai, kurioje dangaus vietoje 1987 metų gruodžio 1 dieną buvo saulė ir koks buvo oras, negalėjo būti fotografuojama tuo laiku, kurį iš pradžių minėjo liudininkas. Tačiau jeigu hipnozės atgaivinti prisiminimai yra tikri ir iš tikrųjų buvo fotografuojama po pusantros valandos, tuomet nuo­traukos vaizdas sutampa su apšvietimu.

Verta pabrėžti, kad 1993 metais Piteris Hou daug bendravo su liudininku, dažnai su juo susitikdavo ir rimtai viską apsvarstydavo. Aš irgi su juo buvau susitikusi ir, jeigu situacija būtų kitokia, tik­riausiai neabejočiau jo pasakojimu. Iš nuotraukos, kurią galima lai­kyti reikšmingiausia per visą amžių, liudininkas neužsidirbo pinigų, netroško, kad apie jį visi sužinotų. 1988 metų pradžioje jis perleido autorines teises Piteriui Hou ir vėliau davė jam fotoaparatą, kuriuo tąkart fotografavo, nes norėjo, kad nuotrauka būtų aptarta išsamiai ir niekas nemanytų, kad jis ketina iš to susikrauti turto. Filipas taip pat nuogąstavo, kad toks dėmesys gali sukliudyti jo norui vėl tapti po­licininku.

Tačiau net ir matant šią įspūdingą ateivio nuotrauką kažkas atro­do netikra. Liudininkas tarytum sako tiesą, bet jo domėjimosi sfera siauresnė negu aš tikėjausi. O žiūrint į „žalio žmogelio" miglotą atvaizdą apima nepasitikėjimas. Gaila, bet niekas negali pasakyti, ar čia nufotografuotas puspenktos pėdos ūgio paauglys, apsivilkęs spe­cialiais rūbais, ar dykynėje stovintis manekenas, ar tikras ateivis.