1987 metų lapkritis - 1988 metų kovas. JAV, Floridos valstija

   Šis painus įvykis šešerius metus nedavė ramybės NSO tyrinėtojams ir net dabar lieka toks pat neaiškus. Jis sudomino daugybę žmonių, knygą apie tai parašė du svarbiausi liudininkai, kuriems slapta su­mokėjo keletas NSO ekspertų, ir ji be jokių abejonių buvo pelninga. Pagal tai, kaip šį įvykį vertinsite, jis gali jums atrodyti įtikinantis arba ne. Deja, šiais laikais negalima žmonėms sukliudyti iš tikros „reikšmingos istorijos" pasipelnyti, o žinodami publikos troškimą tikėti ir masinės informacijos priemonių norą tą tikėjimą skatinti, galime laukti, kad tokių gudrių apgaulių visuomet pasitaikys.

Argumentai ir kontraargumentai, įrodymai ir prieštaravimai, visa tai kaitaliojosi ginčijantis priešiškoms NSO tyrinėtojų grupėms, o kas iš tikrųjų teisus — taip ir nežinia. Galima pasakyti tik tiek, kad Edas ir Fransas Valtersai (Ed, Frances Walters) net ir 1993 metų pra­džioje tvirtino, jog 1990 metais išleistoje knygoje „Reginiai virš Galf Bryzo" ("The Gulf Breeze Sightings") parašyta tiesa, o daugybė spal­votų nuotraukų ir vaizdo juostų yra nesuklastotos. Kai kurie autori­tetingi Jungtinių Valstijų NSO tyrinėtojai juos palaikė daugiausia dėl to, kad jie naudojo specialų stereo aparatą, duotą fotografijos eksper­to daktaro Briuso Makabio (Bruce Maccabe). Tai įvyko įpusėjus iš­tisų penkių mėnesių filmavimui, kai kasnakt buvo fiksuojami švytin­tys NSO. 1992 metų liepos mėnesį daktaras Makabis parodė man videofilmą, kurį pats nufilmavo Galf Bryze prieš mėnesį.

Valtersai (ir niekas daugiau visame mieste) nuolat stebėjo ir fil­mavo NSO, bet, gaila, viso kito išsaugoti nepavyko. O juk dar buvo keturių pėdų ūgio ateivių apsilankymai, ir Edas Valtersas buvo pa­grobtas ant kranto. Apie tai galima spręsti iš to, kad jam „dingo" laikas. Tačiau buvo ir dar kai kas įdomaus.

1988 metų sausio 24 dieną Edą Valtersą videokamera filmavo žurnalistas Dveinas Kukas (Duane Cook). Jie važiavo ieškoti NSO. Nors tuo metu Kukas nefilmavo, bet Valtersas teigė girdįs galvoje zvimbimą. Jis nusprendė, jog tai ženklas, kad jie jau netoli tikslo. Po to filmuotoje juostoje matome, kaip jis kovoja kamuojamas akivaiz­daus skausmo ir prašo „jų" liautis jį kankinus. Toks „tiesioginis" kontaktas su ateiviais dar niekada nebuvo nufilmuotas. Paskui Edas pasakė regėjęs NSO, spragtelėjo vieną kartą „Polaroido" fotoapara­tu, bet, gaila, tai nebuvo nufilmuota. Tas daiktas matėsi tik kelias akimirkas, o Kukas nusprendė, kad per tamsu filmuoti. Tačiau jis patvirtina tai, kas įvyko, ir pats po keleto sekundžių išryškino juostą, kai dar viena NSO nuotrauka išlindo iš Edo „Polaroido".