Apibendrinimas

    Toks įvykių panašumas kelia nerimą, todėl turi būti įvertinti visi galimi paaiškinimai. Be abejo, kai kurie liudininkai paprasčiausiai kurpia tokias istorijas, kitais atvejais tai lemia psichologiniai veiks­niai. Tačiau aš manau, jog visus šiuos pranešimus sieja kažkokia bendra priežastis, todėl mes jų negalime iš viso nuneigti.

Per daugelį metų išryškėjo bendros tendencijos ir būtų galima jas apibendrinti. Tačiau ar aišku, į kurią pusę, vaizdžiai šnekant, reikia pasukti?

   Nežinome, kiek siejasi liaudies pasakos apie „kitas būtybes" (jeigu apskritai siejasi) su šiame amžiuje vykusiais kontaktais. Tai vertėtų panagrinėti, bet mes visada abejosime, ar tokie mitai ir legendos buvo pagrįsti realiais įvykiais. tačiau iš vadinamųjų tikrų liudininkų pasakojimų ryškėja, jog daugiausia sutinkama dviejų tipų būtybių — „mažų pilkųjų" ir „šiau­riečių". Iš to negalima daryti išvados, jog apie kitų tipų būtybes nebuvo pranešimų. Kaip žinote, buvo. Tačiau tai tik išimtys. 

  Iš pradžių šių dviejų tipų būtybės buvo aiškiai paplitusios skir­tingose vietose — šiauriečiai daugiausia Europoje, o pilkieji beveik vien Amerikoje. Tačiau devintajame dešimtmetyje viskas pasikeitė. Dabar Europoje daugiau matoma pilkųjų, o šiauriečių — mažiau. Antra vertus, Britanijoje pasitaiko vis daugiau tarpinių atvejų, kai šios skirtingų tipų būtybės sutinkamos kartu.

Tačiau visame pasaulyje paplito nuomonė, jog pilkieji — tai įprasčiausias ateivių tipas. Taip atsitiko todėl, kad Jungtinėse Vals­tijose įvykę pagrobimai buvo labiausiai išgarsinti (be to, juos tyrinė­jant būtent šioje šalyje dažniausiai taikyta hipnozė).

Šį skirtumą, amerikiečių tyrinėtojų nuomone, lėmė ta aplinkybė, kad Britanijos ir Australijos tyrinėtojai hipnoze pasitiki mažiau. Ta­čiau tuomet daug simpatiškesnės būtybės išnyks iš „ekraninės at­minties" ir atrodys, jog egzistuoja tik pilkieji.

Žinoma, amerikiečių tyrinėtojai tik mano, jog taip gali atsitikti. Šių būtybių tipų geografinis pasiskirstymas labai sumažina galimy­bę įrodyti, jog tokios būtybės apskritai egzistuoja, nes tuomet atro­do, jog regėti dalykai atspindi tautos kultūrą. Šią mintį patvirtina štai toks faktas: pilkųjų įvaizdis visame pasaulyje pakito po to, kai buvo išleistos knygos „Bendravimas" ir „Įsibrovėliai"; kodėl gi jie staiga užplūdo tas šalis, kuriose anksčiau buvo regimi itin retai?

   Panašiai galima vertinti ir ateivių perduodamus pranešimus, ku­rie per dešimtmečius kito ir tarsi veidrodis atspindėdavo mūsų pačių problemas — nuo antibranduolinių iki gamtosauginių. Tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, jog priežastis visai kita. Būtent ateiviai pa­veikė žmonių pasąmonę ir tai pasireiškė įvairiais judėjimais (nuo kampanijos už branduolinį nusiginklavimą šeštajame dešimtmetyje iki žaliųjų politikos dešimtajame). Ką gi, gal ir taip! Kas galėtų tai paneigti?

  Pirmieji kontaktai buvo labai paprasti — ateiviai vengdavo bendra­vimo su žmonėmis, o kai žmonės patys to nežinodami mėgindavo prie jų prieiti, specialiai užkirsdavo jiems kelią. Už netinkamą elgesį liudininkai netekdavo sąmonės, kol būtybės apžiūrinėdavo akmenis. Norėdami apsisaugoti, kad jų niekas netrukdytų, ateiviai elgdavosi be galo nuosekliai, tai buvo tarsi „spindulinio ginklo" įvaizdis iš mokslinės fantastikos literatūros. Tačiau tos pabaisos, dominavusios penktojo ir šeštojo dešimtmečio literatūriniuose kūriniuose, neturėjo beveik jokio poveikio tikroms istorijoms apie kontaktus su ateiviais, o ateivių ginklai buvo daug paprastesni už spindulinius; į pieštuką panašus įtaisas paralyžiuodavo žmogų.

Panašiai viskas vyko dar maždaug vieną dešimtmetį, kai ateiviai daugiausia rinkdavo augalų pavyzdžius ir domėjosi biologinėmis rū­šimis (pavyzdžiui, šunys ir karvės juos labiausiai domino). Na, o liudininkai ir dabar dažniausiai sustingdavo it stabo ištikti, vos tik sutrukdydavo ateiviams darbuotis.

Svarbu tai, kad jau daugelį metų mes galime apžiūrinėti ateivių technologiją. Tai vadinama „kultūriniais pėdsakais".

Įsivaizduokite, ką turėtų jausti laiko keliautojas, iš 1943 metų atsidūręs 1993-iuosiuose. Beveik viskas jam atrodytų kaip mistika. Jį apstulbintų vaizdo įrašų priemonės, kompiuteriai, hologramos, la­zeriai, mikrobanginės krosnys ir dar daugybė daiktų, kuriais kasdien naudojamės.

Jeigu mes būtume laiko keliautojai, apie ateivių technologiją da­rytume dvi išvadas. Pirma, laikui bėgant ji turėtų tobulėti. Antra, remdamiesi sukauptomis žiniomis, dabar turėtume ją daug geriau suprasti, negu žmonės suprato anksčiau. Tačiau prieš pusę amžiaus ji buvo aprašoma taip pat kaip ir per dabartinius įvykius.

Tai ką gi sužinojome? Be abejo, po kai kurių įvykių lieka kultū­riniai pėdsakai. Pirmieji pagrobti žmonės pasakodavo apie NSO vi­duje esančius didžiulius įrengimus su svirtimis ir skalėmis. Dabar tokių prietaisų pasitaiko labai retai.

Tai truputį panašu į tai, tarsi žiūrėtume dvi „Žvaigždžių kelio" serijas, iš kurių viena buvo nufilmuota po dvidešimt metų. 1966 metais „Starship Enterprise" išvaizda buvo futuristinė, bet jame dar buvo skalių, traškančių rodyklei slenkant nuo skaičiaus prie skai­čiaus, nes tada niekas negalėjo atspėti, jog netrukus naudosimės švie­są spinduliuojančių diodų ekranais (arba prietaisais, kuriuose skait­menis rodys šviesos spinduliai). Tai tik vienas menkas pavyzdys, kokie svarbūs technologijos pokyčiai įvyko per keletą metų. Nauja „Žvaigždžių kelio" serija turėtų rodyti keleto dešimtmečių ateitį, iš dalies todėl, kad suderintų jau senstelėjusią devintojo dešimtmečio technologiją su ta, kuri dar atrodė kaip mokslinė fantastika. Nekyla abejonių, jog po dvidešimt metų visa tai irgi atrodys archaiška.

Jeigu kontaktai su ateiviais yra tik vaizduotės padarinys, tuomet turėtų pasireikšti „Starship Enterprise" poveikis. Antra vertus, jeigu žmonės iš tikrųjų regėjo ateivių technologiją ir mėgino ją aprašyti, tuomet šio poveikio tikriausiai nebus. Tai turėtų būti vienas iš ge­riausių būdų išspręsti problemą, ar kontaktai su ateiviais yra realūs, ar tai tik vaizduotės žaismas.

Ar galima atsakyti į šį esminį klausimą?

1957 metais Brazilijoje liudininkas vienas iš pirmųjų buvo įėjęs į NSO. Jis aprašė „pakėlimo spindulį", įsiurbusį jį vidun, kur viskas buvo apšviesta nežinia iš kur sklindančios „neįprastos šviesos". Kambaryje beveik nebuvo prietaisų, bet sienose ir duryse atsiverda­vo iš lauko nematomi langai.

1967 metais Nebraskoje liudininkas irgi kalba apie keistą ap­švietimą, be to, mini „į televizorių panašų" apžvalgos ekraną su jungtukais, spragsinčiais aukštyn ir žemyn. NSO juosė siaura briauna.

1974 metais Evlyje liudininkas irgi matė NSO juosiančią siaurą briauną. Čia taip pat buvo apžvalgos ekranas, kuriame vaizdai atro­dė kaip hologramos. Liudininkas ir vėl atkreipė dėmesį į nežinia iš kur sklindantį apšvietimą. Durys ir langai stebuklingai atsiverdavo ir išnykdavo lyg jų nebūtų.

1987 metais gruodžio mėnesį Ilklyje pagrobtas liudininkas net kelis kartus paminėjo tą pačią keistą šviesą. Jam taip pat buvo paro­dytas iš sienos išniręs ekranas, kuris iki tol atrodė lyg sienos dalis. Vaizdai jame buvo tarsi visai realios trimatės hologramos.

Kaip matote, šių pasikartojančių mistiškų įvykių laikas neveikia. Prie jų galima priskirti ypatingą, iš visur sklindantį apšvietimą, duris ir langus, atrodo, susiliejančius su sienomis ir turinčius holografi­nius ekranus (bent vieną kartą jie buvo minimi dar tada, kai nebuvo net hologramų sąvokos, o televizijos aparatus dar mažai kas turėjo). Šie dalykai tik patvirtina nuostatą, kad ateivių technologija nekinta.

Tačiau pasitaiko ir anachronizmų, pavyzdžiui, anksčiau buvo mi­nimi didžiuliai kompiuteriai arba į NSO vedantys laiptai, nors kitais atvejais ateiviai „įplukdo" arba įsiurbia liudininką spinduliu ar kel­tuvu. Logiškų pranešimų, be abejo, yra daugiau negu nelogiškų, bet ne tiek daug, kad būtų galima jais patikėti. Dažnai atrodo, tarsi būtų žengiamas vienas žingsnis pirmyn, o kitas atgal.

Mes jau atkreipėme dėmesį į rankinius lazerinius prietaisus, pa­našius į pieštukus. Jie buvo naudojami 1957 metais gydant vėžį, po to minimi jau nuolat. Iš tikrųjų medicininių tyrimų technologija me­tams bėgant buvo nepaprastai pastovi. Tai ir šviečiantys tyrimų prie­taisai, kuriais braukoma virš kūno, minėti dar tada, kai mes neturė­jome panašių prietaisų ligoninėse, ir vamzdeliai, kuriais išsiurbiami kiaušinėliai, irgi ateivių naudoti gerokai anksčiau, negu mes sukūrė­me metodą auginti kūdikius mėgintuvėliuose.

Antra vertus, kodėl ateivių technologija turėtų būti tokia kaip mūsų? Argi civilizacija, turinti tai, ko mes negalime net įsivaizduoti, pavyzdžiui, galinti įveikti kosmoso platybes, neturėtų geresnių prie­monių paimti genetinei medžiagai už tuos varginančius eksperimen­tus, kai mėginiai imami dešimtis kartų? Nebent, žinoma, eksperi­mentams reikia tokios ilgalaikės sąveikos su žmonėmis.

Yra ir daugiau reikšmingų faktorių, išryškėjančių analizuojant šiuos įvykius — aš juos vadinu „rožinės varlės" indikatoriumi. Kaip daugelis istorijų apie kontaktus su ateiviais yra tapačios, taip ir daugelis automobilių atrodo panašūs. Jeigu norime išsiaiškinti, ar du žmonės matė tą patį automobilį, tai šią problemą išspręsti geriausiai gali padėti koks nors neįprastas ir nekasdieniškas daiktas (pavyz­džiui, prie automobilio užpakalinio lango pakabinta rožinė varlė).

Apie tokį rožinės varlės indikatorių girdėjome jau ne kartą. Pa­vyzdžiui, nuolat minimos neįprastos didelės būtybių akys, o kai liu­dininkas per kontaktą ima apie tai klausinėti, būtybės paaiškina, jog taip yra dėl silpnesnės šviesos jų planetoje. Iš tikrųjų juk ir daugu­mos Žemės gyvūnų, prisitaikiusių gyventi prietemoje, akys didelės. O dar pridurkime, kad ateiviai specialiai vengia tiesioginių Saulės spindulių arba stovi šešėlyje, be to, ir kontaktai dažniausiai vyksta naktį, o ne dieną. Šie atrodytų nereikšmingi faktai glaudžiai siejasi.

Yra ir daugiau tiesiogiai susijusių dalykų. 1967 metais Nebras­koje Širmeriui ateiviai papasakojo apie miniatiūrinį įtaisą, naudoja­mą rinkti duomenims. Pagal tai ateiviai sprendžia, kur nusileisti. Po metų kitas vyras Glosteršyro grafystėje susitiko su ateiviais ir suži­nojo apie panašų įtaisą. Šis vyras nieko nežinojo apie ankstesnį įvy­kį Jungtinėse Valstijose.

Tokių glaudžiai susijusių pavyzdžių yra ir daugiau. Dėl objekty­vių priežasčių ufologai nelinkę jų skelbti, nes tada sumenkėja pati­kimumas.

Kaip pavyzdį pateiksime ir dvi ateivių taikomas erdvėlaivio val­dymo sistemas. Viena tinkama tarpžvaigždiniams skrydžiams, ki­ta — tik Žemės atmosferoje. Pastaruoju atveju visuomet naudoja­mas prietaisas, „įjungiantis" magnetinį lauką.

Yra pakankamai ir tokių atvejų, kai ateivių naudojamos priemo­nės, sietinos su stebėtinai pastoviais efektais, trikdo variklių ir ap­švietimo sistemos veikimą. Fizikai tikriausiai galėtų šiuos duomenis išnagrinėti ir išsiaiškinti, ar moksliniu požiūriu čia yra kokia nors prasmė. Tikriausiai ne, bet vis dėlto šie įvykiai nėra visiškai pseudo-moksliški ir sukurti tik lakios vaizduotės. Priešingai, jie atspindi įdomų ir nuolat pasikartojantį pavyzdį, kuris savo ruožtu gali atspin­dėti tikrovę arba būti visiška nesąmonė, bet vis dėlto tai yra pa­vyzdys.

Po akmenų ir augalų rinkimo eros kontaktų su ateiviais istorija dramatiškai pasikeitė. Staiga centrine įvykio figūra tapo liudininkai. Tiek būdami sąmoningi, tiek užhipnotizuoti, jie pasakoja, jog prieš savo valią buvo paimti į NSO. Iš pat pradžių ateivių tikslas buvo medicininiai bandymai. Genetiniai eksperimentai, matyt, įtraukti į šią programą, greitai irgi išryškėjo. Dabar atrodo labai keista, kai per pagrobimus nevykdomi medicininiai bandymai, ir praktiškai ne­teko girdėti, kad per šiuos bandymus nepasireikštų ginekologiniai, seksualiniai arba genetiniai aspektai.

Šis ateivių veiklos pavyzdys tikriausiai pats reikšmingiausias.

Yra aiškių užuominų, jog panašūs bandymai buvo vykdomi dar tarp 1957 ir 1965 metų. Tuomet įvyko pirmieji panašaus pobūdžio kontaktai, apie kuriuos rašoma iki šiol.

Na, o jeigu susiduriame tik su fantazijomis, plačiai paplitusiomis prasidėjus pirmiesiems grobimams, tai galime tikėtis, jog fantazuo­tojai arba patys kontroliuos šiuos įvykius, arba net mėgins vaizduoti save kaip didvyrius. Tačiau žmonės visuomet patiria tik baisias psi­chines traumas, nes nuslopinama jų atmintis. Tai tolygu toms kan­čioms, kurias patiria išprievartautieji. Ne tokių istorijų tikimės iš to, kuris neribota fantazija stulbina pasaulį.

Lygindami šeštojo dešimtmečio pradžioje vykusius kontaktus su paskutinių trijų dešimtmečių grobimais pastebėsime didžiulį skir­tumą.

Kontaktuotojai buvo mažne vieni vyrai, domėjosi mistika bei kosminiais dalykais ir teigė, jog geranoriškai mums nusiteikę, į žmo­nes labai panašūs ateiviai, skelbiantys paprastą taikos bei meilės filosofiją, pasirinko iš visos žmonijos būtent juos. Kontaktuotojui dažnai tekdavo atlikti reikšmingus darbus, po kurių pasikeisdavo jo visuomeninė padėtis (pavyzdžiui, jis skrisdavo į Mėnulį, atstovauda­vo Žemei kitų pasaulių Jungtinių Tautų Organizacijoje ir lyg koks tarpgalaktinis Indiana Džonsas, net išgelbėdavo nuo sunaikinimo Saulės sistemą!). Kontaktuotojai suburdavo grupes žmonių, susi­rasdavo sau garbintojų, leisdavo traktatus, skaitydavo paskaitas ir keliaudavo po pasaulį, pasakodami savo istoriją ir skleisdami iš atei­vių gautas žinias.

Pagrobtųjų dabar beveik tiek pat vyrų, kiek ir moterų (per kai kuriuos bandymus ateiviai moterų rinkdavosi dvigubai daugiau), jie yra iš įvairių visuomenės sluoksnių, dauguma visai nesidomi nei mistika, nei kosminiais dalykais. Ateiviai savo ruožtu dažniausiai daro ką jiems reikia visai nesirūpindami, ką dėl to patiria žmonės, nors tai mažų mažiausiai psichologinis spaudimas, ir retai filosofuo­ja arba atsako į klausimus. Taigi pagrobtuosius ateiviai irgi pasirin­ko kaip specialius Žemės pasiuntinius, bet pagrobtieji jaučiasi kaip neapsakomo nusikaltimo aukos ir būtų laimingi, jei šitai niekada nebūtų įvykę (sunku patikėti, kad kuriam nors kontaktuotojui net mintis tokia būtų toptelėjusi). Geriausiu atveju tik vienas iš dešim­ties pagrobtųjų viešai papasakoja, kas jam įvyko. Net ir po to jie skausmingai bijo viešumos — kai kurie net nedrįsta prisipažinti sa­vo vyrams, žmonoms ar šeimos nariams ir vieni kamuojasi, žinoda­mi, kad prieš Žemę rengiamas kryžiaus žygis.

Šie akivaizdūs skirtumai labai svarbūs. Gali būti, jog skirtingų istorijų atsiradimo šaltinis ne tas pats. Jos gali atspindėti tiek roman­tišką, tiek mažiau trokštamą tikrovišką kontaktų su ateiviais inter­pretaciją.

Visa tai įvertinus, iškyla įrodymų problema, tiksliau pasakius, jų iš viso beveik nėra.

Beveik niekas nematė, kaip grobiami žmonės, ir apskritai nėra jokių įrodymų, kad jie tuo metu buvo kur nors nuėję.

Nufotografuotų įrodymų, galima sakyti, neturime, nors vis dau­giau žmonių įsigyja fotoaparatus, vaizdo ir garso įrašymo aparatūra taip pat vis labiau plinta, jau yra aukštos kokybės fotojuostų, foto­aparatų, todėl galima fotografuoti ir naktį. Keletą kartų net buvo mėginta klastoti nuotraukas; tačiau tam reikia jau daugiau pastangų, nepakanka nufotografuoti į viršų sviestą peleninę arba rato gaubtą.

O pačių ateivių pateikti įrodymai — nuo kristalų iki implantantų kūno viduje — ištyrus pasirodė niekuo ne geresni už Džo Simonto-no kartoninius blynus.

Ką tai galėtų reikšti? Be abejo, viena išvada atrodytų labai aiški: kontaktų su ateiviais niekada nebuvo, liudininkai juos tik įsivaizda­vo. Tačiau tai reikia susieti su pavyzdžiais ir nepamiršti, kad dauge­lis liudininkų nuosekliai ir tvirtai kalba apie tuos pačius dalykus.

Galime spėlioti, kad „jie" (ateiviai) patys reguliuoja skaičių įro­dymų, kuriuos leidžia išvysti (prisiminkime, kad Herbui Širmeriui jie pasakė: „Tu turi tikėti, kad mes esame, bet nelabai"). Jeigu taip ir yra, tuomet tie keli dramatiški įvykiai nuo 1987 metų, apie ku­riuos papasakojo liudininkai, rodo, jog įrodymų ateiviai pateikia jau be galo daug, o tai gali reikšti naują dramatišką jų veiklos etapą.

Jeigu tai tiesa, tai kas bus toliau?