Ateivių dirbiniai

  Šešiasdešimt vienerių metų fermeris Džo Simontonas (Joe Simonton) iš Viskonsino valstijos sako, kad 1961 metų balandžio 18 dieną jo sodybos kieme prie Yglio (Eagle) upės nusileido sidabriškas dis­kas. Jo viduje buvo trys šviesūs normaliai atrodantys, bet maži žmo­nės, apsivilkę ištisiniais mėlynais rūbais. Vienas iš jų pro liuką ištie­sė Džo sidabrinį ąsotį ir mostais parodė, kad jis nueitų ir kažko į ąsotį pripiltų. Džo pamanė, kad jiems reikia vandens. Kadangi buvo vaišingas, taip ir padarė. Kai atnešė ąsotį atgal, išvydo, kad NSO viduje vienas ateivis ant viryklės be ugnies kepa „skylėtus blynus". Fermeris mostu parodė, kad norėtų vieną paragauti, ir gavo iš karto keturis. Tuomet objektas pakilo ir nuskriejo, o fermeris liko su ke­piniais iš kito pasaulio.

Tai absurdiška istorija. Ji iš to daugelio naivių ir neįtikinančių pasakojimų apie kontaktus su ateiviais. Iš tikrųjų ši vandens ieško­jimo schema yra gana įprasta, taip kaip ir žodinėje liaudies kūryboje dingstis gaivališkoms būtybėms šitaip kreiptis į žmones ir su jais bendrauti.

Simontonas, iš kurio netrukus visi kvatojosi, nors jis šito, atrodo, visai nesitikėjo, labiausiai nusiminė dėl to, kad „jie" visai nekalbėjo, nors jis buvęs toks draugiškas ir nieko nesakęs dėl įsibrovimo.

O vieną iš tų blynų jis suvalgė. Sako, kad skonis buvo toks, lyg kramtytum kartoną. Tyrinėtojas, kuris vėliau kramsnojo kitą, tvirti­na, kad tai veikiau priminė kukurūzus. Kitus blynus Simontonas pasiliko, o kai ufologai visiškai šituo nesusidomėjo ir juokdamiesi nesiėmė tyrinėti šio įvykio, atsisakė jį atiduoti. Tačiau vieną blyną davė NSO tyrinėtojų grupei. Kai ši nesusidomėjo, nunešė jį kitai grupei, APRO. Paskutinį blyną gavo daktaras J. Alenas Hainekas, vėliau tapęs JAV karinių oro pajėgų moksliniu patarėju. Hainekas tą blyną ištyrė Siaurės Vakarų Ilinojaus universitete Čikagoje.

Rezultatai nepritrenkė. Tai buvo tiesiog miltų, sviesto ir kitokių riebalų mišinys. Nė vienas iš šių komponentų nebuvo nežemiškas. Remdamasi šiais duomenimis, APRO grupės sekretorė Koral Loren-zen (Coral Lorenzen) nutarė atlikti patį neįprasčiausią su NSO susi­jusį eksperimentą ir savo virtuvėje „atkūrė" šiuos blynus. Jai paga­liau pavyko atrasti receptą, kad jos blynai būtų tokie patys kaip ir anie.

Sis įvykis vargu ar padeda mokslo žmonėms nušviesti neaiškius dalykus, bet ir po to gauti ateivių dirbiniai nebuvo itin įtikinantys.

 

Vieną neįprastą įvykį labai kruopščiai ir nuodugniai tyrinėjo puikus BUFORA grupės ufologas bei matematikas Filipas Teiloras (Philip Taylor) (po to jis dirbo Grinvičo observatorijoje).

Liudininkas Edvinas buvo atsistatydinęs kariškis ir šiokį tokį autoritetą turintis mokslininkas audiologas (tai mokslas apie klausą ir jos sutrikimus). Tuo metu jis gyveno puikioje kaimo vietovėje Sedleskome (Sedlescombe) netoli Hastingso (Hastings). Tai Sasekso grafystė.

1966 metais ir 1967 metų pradžioje pievoje už savo namo Edvi­nas aptiko keletą skritulių. Po to, 1967 metais tarp rugpjūčio 17 ir rugsėjo 23 dienos, pas jį ne mažiau kaip devynis kartus buvo atėję ateiviai. Pirmą kartą sutiko juos išėjęs pasivaikščioti su šunim ir pakvietė užeiti. Vėliau jie tiesiog patys užsukdavo; visada tuoj po vidurnakčio. Jie šnekėdavosi švilpčiodami ir trūkčiodami nosimis, bet nė karto nekalbėjo su Edvinu, tik rodydavo jam viską mostais.

Būtybės ateidavo iš kūgio formos objekto, stovinčio ant trijų atramų. Jis nė karto nematė, kaip objektas nusileidžia, o vėliau jį lankiusios būtybės neleisdavo eiti ir pasižiūrėti. Tiesiog nuvesdavo į namus, aiškiai parodydamos, jog nenori, kad jis matytų, kaip jos išvyksta.

Tos būtybės labai liesos ir tik truputį aukštesnės kaip penkių pėdų. Oda, sako, „pilka kaip pergamentas", o plaukų, atrodė, visai neturi. Edvinas turėjo marias laiko jas atidžiai apžiūrinėti, nes būty­bės užsibūdavo pas jį kai kada po valandą (vieną kartą net žiūrėjo su juo televizorių!). Jų lūpų beveik nesimatė, o ausys — tai suragėję žiedai, įbesti į galvą. Būtybių rankos karojo it „suvytę lapai" ir buvo tik su trimis pirštais ir nykščiu. Vilkėjo jos standžiai aptemptais rūbais, panašiais į perlų ieškotojų drabužius, o ant galvų buvo užsi­dėjusios kažką panašaus į vilnonius šalmus. Į namą jos visuomet įeidavo tik po dvi.

Pagal šį aprašą būtybės tiesiog nuostabiai panašios į „pilkuo­sius", žinomus iš anksčiau minėtų pagrobimų. Tačiau kai Edvinas mums pirmą kartą apie jas papasakojo 1982 metais, tai žinojo ne itin daug žmonių, ypač Britanijoje.

Filipas Teiloras surado moterį, kuriai Edvinas papasakojo šią istoriją 1967 metais. Šiek tiek pasistengus pavyko išsiaiškinti, kad ji persikėlė gyventi kitur. Moteris patvirtino tai, ką sakė Edvinas. Bu­vo patikrintos ir kitos detalės. Paaiškėjo štai kas. Kad ir kaip vertin­tume šį įvykį, bet Edvinas papasakojo apie susitikimus su ateiviais tada, kai apie pilkuosius dar beveik niekas nebuvo girdėjęs ir rašęs NSO tyrinėjimams skirtoje literatūroje.

Edvinas sako, kad lankydamiesi jo namuose ateiviai kaip pavyz­džius paėmė daugelį daiktų. Ypač juos domino vaisiai. Jie net gurkš­telėjo viskio ir išreiškė didžiausią pasišlykštėjimą. Atėję priešpasku­tinį kartą, vėl ilgai buvo sode ir prisipjaustė krūmų šakų. Kitą kartą mostais parodė, kad nori pasiimti šunį. Tas ateivių domėjimasis šu­nimis iš tikrųjų yra kažkoks keistas fetišizmas. Edvinas jiems įpiršo vietoj gyvo šuns dvi porcelianines skulptūrėles. Ateiviai jas ir pasiėmė.

Vienintelį kartą pasišnekėti su jais Edvinas mėgino nubraižęs Saulės sistemą. Tada paprašė, kad jie pasakytų, iš kur atkeliavę. Ateiviai parodė vietą anapus mūsų sistemos ribų, todėl Edvinas nu­sprendė, kad jie atvyko iš kitos žvaigždžių sistemos.

Per devintą apsilankymą jis nusprendė nepaklusti draudimui ir pažiūrėti, kaip jie išvyksta. Ateiviams išėjus palaukė minutėlę ir nu­sekęs įkandin pamatė, kaip iš objekto apačios sklinda mėlynas švy­tėjimas. Edvinas tikėjosi, kad objektas pakils, o tas tiesiog ėmė ir išnyko. Tądien jis regėjo ateivius paskutinį kartą.

Tačiau prieš išvykdami ateiviai paliko jam dvi dovanas. Pirmo­ji — tai kelios sėklos, kurias dovanotojai patarė pasodinti. Jis pa­klausė patarimo, ir netrukus iš jų išaugo kažkoks augalas, panašus į žydintį kaktusą, su vienintele stora atauga, be spyglių. Edvinas ją nupiešė, bet nenufotografavo, o kai papasakojo mums apie šį įvykį, augalas jau seniai buvo nudžiūvęs.

Visa laimė, kad antra dovana buvo visai kitokia — mažyčiai kažkokio kristalo gabaliukai, iš pirmo žvilgsnio primenantys nešli­fuotus deimantus. Pamanęs, kad čia ir yra tokie akmenys, jis nusiun­tė juos ištirti Londono deimantų pirkliui. Edvinas įtikinėjo taip pa­sielgęs ir pateikė jam atsiųstą tyrimo išvadą. Kristalo specifinis svo­ris buvo 2,64, todėl pirklys pasakė, kad tai „greičiausiai yra kvar­cas". Edvinas mums atvirai pasakė apie šią išvadą, iš kurios paaiš­kėjo, kad dovana neduos jokios naudos. Stebėjosi, kad svečiai pasiū­lė jam tokį nevertingą įrodymą. Tačiau Filipas Teiloras ėmėsi toliau tuos kristaliukus tyrinėti, norėdamas įsitikinti, ar tai iš tikrųjų kvarcas.

R. K. Harisonas (Harrison) iš Londono Geologinių tyrimų insti­tuto mielai sutiko kristalus ištirti ir nustatė štai ką: „Jūsų pateiktas pavyzdys yra kvarcinio stiklo — silicio dioksido — gabalas, žino­ma, jis nėra nežemiškos kilmės, tai aš apgailestaudamas turiu jums pareikšti".

Filipui Teilorui padarė įspūdį liudininkas, jo be užuolankų išklo­ta iš pirmo žvilgsnio juokinga istorija ir absurdiški daiktiniai įrody­mai. Jis galiausiai pasakė taip: „Aš negalėjau nei nuneigti to, ką Edvinas sakė, nei įrodyti, kad įvyko kažkas neįprasto. Šiais susitiki­mais ir toliau galima tik paprasčiausiai tikėti".

Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų įvykių.

Mes nežinome, kodėl šio pobūdžio įrodymai visuomet patys sa­ve „naikina". Tačiau yra pranešimų, kurių pro ausis praleisti never­tėtų.

1988 metų sausio mėnesį penkių asmenų šeima važiavo automo­biliu Vakarų Australijoje iš Perto (Perth) į Adelaidę (Adelaide). Sa­ko, kad juos staiga „užpuolė" kiaušinio formos objektas, įsiurbęs pakėlė nuo kelio ir trenkė žemyn. Nuo smūgio sprogo padangos ir automobilis nuvažiavo nuo kelio. Atsitiko tai Ero automagistralės nuošalioje vietoje netoli Mandrabilos (Mundrabilla).

Šis įvykis plačiai pagarsėjo, nes sutapo su Australijos dviejų šimtų metų iškilmėmis. Liudininkai nieko nekalba apie ateivius, bet sako, kad automobilis buvo apibarstytas paslaptingais dvokiančiais milteliais. Deja, tiriant viskas kaip visuomet tik dar labiau susipai­niojo.

Viena ufologų grupė vėliau dulkių siurbliu susiurbė miltelius nuo automobilio, ištyrė ir pareiškė, kad miltelių cheminė sudėtis neįprasta. Mat bandymai parodė, kad miltelius sudaro medžiagos, naudojamos gaminti priemonėms, apsaugančioms erdvėlaivius nuo karščio. Tačiau kita grupė, irgi prisirinkusi pavyzdžių, juos ištyrė ir nustatė, kad nebuvo ten nieko kito, tik automobilio stabdžių siste­mos nutrinto paviršiaus liekanos. Policija pati pirmoji paėmė pavyz­džių ir nors nieko nepaskelbė, bet Australijos ufologas Keitas Bas-terfyldas man papasakojo sužinojęs, jog tie vyrukai irgi nerado nie­ko nežemiško.

Šis pranešimas apie NSO gali būti dar vienas pavyzdys, kaip prasidėjęs tyrimas atrodo teikiąs viltį, bet baigiasi be apčiuopiamų rezultatų.

Dabar, kai aš rašau šią knygą (o dabar yra 1993 metų pradžia), tiriamas naujas įvykis: vyrui ir žmonai teko patirti bauginantį susi­tikimą Kvantoko (Quantock) kalvose Somerseto grafystėje. Įvykis labai painus ir kol kas nevertėtų daryti skubotų išvadų. Galima tik pasakyti, kad vienas liudininkas sakosi ėmęs blogai jaustis po artimo susitikimo, kurį jam pavyko nufotografuoti. Netrukus virš jo sodo praskrido NSO ir iškart po to jiedu su žmona rado kažkokį daiktą, kurį, jų manymu, numetė tas objektas. Nepaisydami to, kad daiktas galėjo būti radioaktyvus, ir norėdami jį saugiai padėti, įkišo į talpą, kurioje laikydavo žuvis!

Sis ypatingas daiktas yra uolienos gabalas, maždaug mažo kumš­čio dydžio, savotiškai blizgantis ir krištolinis, bet tamsus. Iš pirmo žvilgsnio jis irgi šiek tiek panašus į kvarcinį stiklą. Šis daiktinis įrodymas ir visos kitos su juo susijusios detalės po kurio laiko bus ištirtos. Pirminiais duomenimis, tai yra tam tikra plastmasė, tarsi tyčia panaši į tą, iš kurios daromi dirbtiniai akmenys žuvų talpai! Atrodo, kad vėl kartojasi ta pati situacija: įrodymai, kuriuos ateiviai palieka liudininkams, yra visai ne įrodymai.

Kai kurie tyrinėtojai, praradę viltį, kad gal kada pavyks aptikti ką nors „ne šio pasaulio", ima spėlioti, jog tokie daiktai duodami tyčia. Tikriausiai visi tie pavyzdžiai yra tikrai žemiški ir iš anksto parinkti taip, kad tyrinėtojai nirštų, kamuotųsi, bet taip ir neišaiškin­tų, kas tai yra.

Žinoma, skeptikai gali įrodinėti, kad „jie iš karto taip sakė". Čia mums vėl iškyla seniai suformuluotas klausimas: ar įrodymų nebu­vimas reiškia nebuvimo įrodymą, ar kažką dar neįprasto.