Ateivių implantantai

   Nors NSO dažnai būdavo paprasčiausiai pastebėti ir tik retkarčiais įvykdavo kontaktai su ateiviais, su pagrobimais tai nesusiję. Kiek man žinoma, dar niekas negrįžo iš NSO su kokiu nors daiktu, kurį būtų iš ten pasiėmęs. Todėl galima daryti prielaidą, kad tie įvykiai yra ne realūs, o įsivaizduojami.

Tačiau per keletą paskutiniųjų metų po pagrobimų irgi atsirasda­vo daiktinių įrodymų. Vis daugiau gaunama pranešimų, kad tuo me­tu, kai liudininkai praleisdavo laiką su ateiviais, į jų kūnus būdavo implantuojami apvalūs kamuoliukai, kurie veikdavo kaip tam tikri kontrolės prietaisai. Tik retkarčiais pasitaiko išgirsti, kad dėl jų at­siranda kokių nors nepatogumų, o dauguma liudininkų net nežino, kur jų kūne tokie įtaisai yra. Jie daugiausia įvedami pro nosį, todėl jeigu naktį kam nors ima taip smarkiai iš jos kraujuoti, kad ryte net būna sutepta pagalvė, tai, anot kai kurių ufologų, yra simptomas, jog liudininkas buvo pagrobtas, tik nieko neprisimena.

Tiesą sakant, pirmą kartą apie implantacijas užsimenama aštun­tojo dešimtmečio pradžioje; bet tik po dešimties metų liudininkai vienas per kitą ima pasakoti, kad ateiviai jų kūnuose prikaišiojo tokių daikčiukų. Beveik visais atvejais prisiminimai sugrįžta užhip­notizuotiems.

Pasakojimai, aišku, ir lieka pasakojimais, bet mokslas taip spar­čiai rutuliojasi, kad dabar tie vadinamieji implantantai negali būti neprieinami mokslininkams. Mes galime jų paieškoti. Viltys tikrai pasiteisins, ir dabar mes turėtume aptikti bent vieną.

Iš tikrųjų kai kas jau net aptikta, bet tokie atradimai iškelia dau­giau klausimų negu pateikia atsakymų.

Moteris, gyvenanti Pietų Australijoj, Adelaidės mieste, kreipėsi į Keitą Basterfyldą'ir papasakojo, kad daugybę metų susitikinėjo su ateiviais. Prasidėjo tai maždaug 1971 metais, kai ji buvo dvidešimt­metė mergaitė.

Tos būtybės — tai vienas aukštesnis ateivis ir keli žemesni pil­kieji; jų visų bruožai įprasti — didelės akys, oda visai be plaukų ir plyšys vietoj burnos. Aukštesniosios būtybės ūgis buvo beveik 7 pėdos, ji atrodė prižiūrinti žemesnius, o šie atlikdavo medicininius bandymus.

Moterį pagrobdavo tiesiai iš miegamojo, ten ji po to ir sugrįžda­vo. Tai įprastas scenarijus. Dauguma šio įvykio detalių buvo nusta­tytos per hipnozės seansus.

Įvykis pasirodė esąs neįprastas, kai užhipnotizuota moteris pasa­kė, kad ateiviai, atlikdami medicininį bandymą, į jos veidą implan­tavo kažkokį daiktą.

Nors šio įvykio prielaidos sudomino tyrinėtoją ir jis atkreipė dėmesį į tai, kad su moterimi nuo mažens buvo blogai elgiamasi, be to, ji sakėsi daugybę metų galėjusi sukelti poltergeisą ir patirti levi-taciją, bet šis įvykis buvo visiškai kitoks. Ar galima aptikti implan-tantą?

Peršvietus jos veidą Rentgeno spinduliais, skirtais tirti dantis, vieną kartą burnos kampe buvo pastebėtas kažkoks daiktas. Deja, kai ekspozicija buvo padidinta ir tiksliau nustatyta, tamsi ir neaiški anomalija dingo. Po to jos daugiau nebesimatė.

Kitaip sakant, ėmus nuodugniau tyrinėti, dar vienas, atrodytų, reikšmingas atradimas sprogo kaip muilo burbulas. Tačiau kas tuo­met buvo nufotografuota pirmą kartą? Ar tai buvo tik šešėlis ant Rentgeno aparato plokštelės? Taip įrodinėja kai kurie specialistai.

Jeigu iš tikrųjų taip, tai ar ne sutapimas, kad jis atsiranda ten, kur turėtų būti implantantas? Tačiau kaip toje vietoje gali būti realus daiktas, jeigu nuodugniai tiriant nieko nepavyksta aptikti?

Beveik kiekvienu atveju, kai Jungtinėse Valstijose buvo ieškoma į kūną implantuotų įtaisų, nieko nepavykdavo rasti. Tomografu da­bar galima kiaurai peršviesti ir nufotografuoti žmogaus galvą. Tada matosi viskas, kas yra jos viduje. Deja, tai labai brangu, todėl retai galima to imtis. Gydytojai nesigrūs eilėje, laukdami, kol pavyks pri­eiti prie ligoninės prietaisų ir panaršyti kieno nors galvą, tikintis ten surasti ateivių sukurtą įtaisą!