Ateivių pėdsakai

    1975 metų vėlų gegužės 18-osios vakarą Anglijos Mersisaido (Mer-seyside) grafystės Reinhilo (Rainhill) vietovėje gyvenanti šeima pa­matė virš jų namo skrendantį trikampį, kuriame žėrėjo trys ryškios šviesos. Jie nuėjo į tą pusę, kur jis nusileido. Miškelio viduryje stovėjo švytintis objektas. Vyras drąsiai žengė į miško tamsą. Kai jis grįžo, visi įsidrąsinę irgi nugužėjo pasižiūrėti objekto, bet ten jau nieko nebuvo.

Vos prašvitus prasidėjo tyrimas. Toje vietoje, kur buvo nusilei­dęs objektas, telkšojo nedidelė kūdra, kurią supo klampynė. Jos pa­kraštyje matėsi liudininkų pėdos, bet aplinkui kūdrą joks žmogus nebuvo vaikščiojęs (ten buvo tik šuns pėdsakai). Tačiau toje vietoje pavyko aptikti keletą neįprastų žymių. Tai buvo labai dideli pėdsa­kai, maždaug 14 colių skersmens, o žingsnio ilgis — 4 pėdos. Kiek­vienas pėdsakas buvo keistos kvadratinės formos ir labai giliai įspaustas. Juos nufotografavo būsimoms kartoms, o įspaustą į žemę akmenį ir metalo gabaliuką paėmė ištirti vietinė Mersisaido NSO tyrinėtojų grupė.

Kaip įprasta tokiais atvejais, sužinoti pavyko nedaug. Metalas pasirodė esąs aliuminis, o akmuo buvo nuzulintas nuo labai didelio, slėgimo. Tik tiek ir buvo galima apie tai pasakyti. Šie daiktai gali būti labai reikšmingi, bet gali būti ir visai nesusiję su NSO. Tačiau net jeigu ateiviai ir paliko pėdsakų, nieko nežemiško nebuvo galima įrodyti. Deja, batus, padarytus Centauro Alfoje, veikia tie patys fizi­kos dėsniai kaip ir padarytus Butlyje (Bootle). Kas galėtų pasakyti, kuo jie skiriasi?

Panašus galvosūkis iškilo ir po kontakto, įvykusio Kumbrijos (Cumbria) grafystės Barnesaido (Burneside) vietovėje 1980 metų lapkričio mėnesį. Vietiniai NSO tyrinėtojai galėjo tik užrašyti liudi­ninko pasakojimą. Jis teigė, kad eidamas su žibintu per lietų susitiko du ateivius. Ateiviai šovė į tą žibintą „spinduliu" ir jis šiek tiek išsilydė. Tyrinėtojai pajėgė nustatyti tik tai, kad žibintas tikrai buvo išsilydęs nuo karščio, panašaus į tą, kurį sukelia litavimo lempa. Neįmanoma pasakyti, ar žibintą tokia lemtis ištiko nuo paprasto že­miško prietaiso, ar tai padarė ateivių ginklas.

Daug įprastesnės yra ant daugelio liudininkų kūnų liekančios fizinio poveikio žymės. Jūs jau ne kartą girdėjote, kad po susitikimų su ateiviais liudininkai blogai jaučiasi (tai gali būti šoko pasekmė), o kai kurių oda atrodo tarsi nudeginta.

Amerikiečių mokslininkams, norintiems išsiaiškinti, ar žmogus buvo pagrobtas, vienas iš svarbiausių kriterijų yra tai, ar po mįslingo įvykio jo odoje atsirado nepaaiškinamų įdūrimų ir kitokių žymių. Sako, kad kai ateiviai tariamai atlikdavo su liudininkais medicini­nius bandymus, tokių žymių dažniausiai atsirasdavo ir, žinoma, bū­davo galima jas nufotografuoti. Jos laikomos tiesioginiu įrodymu.

Dabar tokių įvykių, kai ant liudininko kūno lieka nepaaiškinamų žymių, visame pasaulyje atsitinka labai daug. Nepakankamai dėme­sio kreipiama į tai, kad ant daugelio žmonių rankų, kojų ir odos būna visokių įbrėžimų, nubrozdinimų ir kitokių mažų neskausmingų žaiz­delių. Žmonės net nežino, iš kur jos atsiranda. Ant mano odos irgi būna panašių įdrėskimų, todėl nutariau padaryti mažutį eksperimen­tą ir per vieną susiėjimą apklausiau pirmuosius sutiktus dešimt žmo­nių (apie tai reikėtų daug ką įdomaus paaiškinti!). Paaiškėjo, kad šešių žmonių odoje buvo įvairių žaizdelių, o jie net nežinojo, kaip jos atsirado. Tai reiškė, kad juos reikia ilgai ir kantriai tyrinėti.

Kai imi save taip atidžiai apžiūrinėti arba kai tai daro tyrinėto­jas, šitaip tikėdamasis atrasti pagrobimo įrodymų, tuomet klaidingų teiginių tikrai būna daug.

Iš to negalima daryti išvados, kad tokie vertinimai visuomet ne­pagrįsti. Tai greičiau tik perspėjimas, jog neturime perdėti ir sureikš­minti to, kas daugeliui atrodo esminis įrodymas, jog pagrobtuosius iš tikrųjų tyrinėjo ateiviai.

Beje, yra ir keletas sunkiai paaiškinamų įvykių. 1968 metų lap­kričio mėnesį pietų Prancūzijoje spindulys iš NSO trenkė į įžymų biologą, kai jis išėjo į balkoną savo užmiesčio name. Šalia buvo ir jo mažametis sūnus. Po to mokslininką ėmė persekioti keisti prisi­minimai, neva jis buvo susitikęs su ateiviais, o ant pilvo atsirado raudonas trikampis, kurį buvo galima nufotografuoti. Tuo pat metu, bet už dešimties mylių toks pat trikampis ant pilvo atsirado ir vaikui, kai jis stovėjo su giminaičiais. 1992 metų balandžio mėnesį aš pa­klausiau prancūzų mokslininką Žaką Vali apie šį įvykį. Praėjus de­šimčiai metų trikampiai vis dar buvo ant abiejų liudininkų kūnų, nors kartais jie atrodo ryškesni, o kartais — blankesni.