Atstumtieji

   Karlas Higdonas iš Vajomingo mano, kad ateiviai jį išbrokavo: pa­sakė, kad netinka jų tikslams — galbūt per senas, nes jau keturias­dešimt vienerių, galbūt dėl sterilizacijos, todėl negalės daugiau turė­ti vaikų. Bent jau jis pats taip galvoja.

Iš pat pradžių, vos pradėję grobti žmones, ateiviai ėmėsi veisimo programos, atlikinėjo ginekologinius bandymus, ėmė spermos mėgi­nių. Po kiekvieno įvykio, nutikusio bet kurioje pasaulio vietoje, šis jų tikslas buvo vis akivaizdesnis. Nuo aštuntojo dešimtmečio pra­džios tai tapo neatskiriama neįprastų reiškinių dalimi, ir dabar tyri­nėtojai beveik nežino atvejo, kad per pagrobimą nebūtų daroma kas nors panašaus. 

Šiuose trijuose poskyriuose mes ir mėginsime panagrinėti, kokie svarbiausi ateivių tikslai, atsiskleidžiantys beveik per visus dabarti­nius kontaktus. Tačiau įdomu tai, kad Higdonas buvo pirmas — ir toli gražu ne paskutinis, — neatitikęs jų reikalavimų.

Pasakoti istoriją, kuri atrodytų „nelimpanti" prie ateivių temati­kos, būtų tarsi savęs nuvertinimas. Tačiau jeigu šie neįprasti reiški­niai būtų tik lakios vaizduotės žmonių fantazijos, tai kažin ar žino­tume tiek pavyzdžių, kai ateiviai atstūmė liudininkus kaip netinka­mus jų tikslams. Ar tokie žmonės nenorėtų būti „išrinktaisiais" ir reikalingais?

Net ir aktyviai dalyvaujantys ateivių medicininiuose bandymuo­se nelinkę girtis, nes tai atrodytų labai negarbinga. Tokie įvykiai gali dvelkti realiais slaptais sumanymais, sutampančiais su ufologinėje literatūroje aprašomais įvykiais.

 Jie mus grąžina į Žemę — galbūt tik metaforiškai!

         1983 metų rugpjūčio 12-osios naktį, 1 vai. 15 min., septyniasde­šimt septynerių metų Alfredas Bartus (Alfred Burtoo) iš Hempšyro grafystės žuvavo Beisingstouko (Basingstoke) kanale netoli Alder-šoto (Aldershot).

Tai keistas žmogus. Nebijodamas vilkų ir kitų plėšrūnų, kadaise gyveno Kanados miškų glūdumoje. Nors ir tokio senyvo amžiaus, buvo neįtikėtinai drąsus. Tą naktį išsirengė žvejoti su savo šuniu. Žmona įdavė krepšelį su užkandžiais. Pakeliui į savo mėgstamą vie­tą stabtelėjo šnektelėti su praeiviu. Tokiu metu gali sutikti bet ką, tačiau tai pasirodė esąs budintis policininkas iš netoliese esančios gynybinės įstaigos.

Įsipylęs arbatos iš vakuuminės gertuvės, Bartus ėmė stebėti, ar nekimba žuvys. Netrukus jo dėmesį patraukė ryški šviesa. Pirmiau­sia pagalvojo, jog leidžiasi sraigtasparnis. Tačiau pamatė, kad jis labai žemas ir neįprastai apvalus. Objektas švelniai nusileido neto­liese ant tako ir šviesa užgeso.

Nustebęs vyriškis išvydo, kad iš tamsos prie jo artėja dvi figū­ros. Šuo ėmė urgzti. Būtybės buvo mažos, maždaug puspenktos pė­dos ūgio, vilkėjo žalsvus kombinezonus, o ant veidų buvo užsidėju­sios antveidžius. Priėjusios mostelėjo, ragindamos eiti su jomis. Bar­tus padėjo arbatos puodelį, paliko nurimusį šunį ir susidomėjęs nu­sekė iš paskos. Paklaustas, kodėl taip pasielgė, atsakė, jog „sulaukus tokio amžiaus šie dalykai nebaugina. Mirsi juk tik vieną kartą".

Prisiartinęs prie objekto pamatė, jog šis daug platesnis už siaurą taką ir pakibęs virš vandens. Į objektą vedė laiptai. Jis noriai užkopė paskui būtybes. Įeidamas turėjo pasilenkti, nes galva beveik siekė lubas. Baimės visai nejautė.

Apvalaus objekto viduje buvo šešiakampis koridorius. Viduryje iki pat lubų kilo keturių pėdų pločio kolona. Viena būtybė įsitaisė prie durų, matyt, užstodama išėjimą, o kita tarė laužyta anglų kalba:

—  Ateik ir stok taip, kad tave apšviestų gintarinė šviesa.

Tik tada, kai šviesa tvykstelėjo į koloną, žvejys ją pamatė. Ta­čiau nusprendė, kad atsistojus toje vietoje neatsitiks nieko blogo ir žengė prie kolonos. Būtybės paklausė, kiek jam metų. Jis išdidžiai atsakė, kad per kitą gimtadienį sukaks septyniasdešimt aštuoneri. Tada būtybė liepė jam nusisukti į sieną. Nusisukęs nieko nematė ir nejautė, bet po kelių minučių pasigirdo balsas:

—  Gali eiti. Esi per senas ir per silpnas mūsų tikslams. Išėjęs laukan atsigręžė ne iš karto. Tik gerokai pažingsniavęs

dirstelėjo į laivą. Šis jau kilo, o viršutinė dalis tuo momentu ėmė suktis. Grįžęs į žvejybos vietą, rado ramiai jo laukiantį šunį ir atau­šusią arbatą. Tačiau vis tiek ją išgėrė. Iki tol jis manė, jog NSO — tai tušti plepalai, bet dabar suprato klydęs. Parėjęs namo iš karto viską papasakojo žmonai.

Barnuso ir Higdono atvejai labai panašūs; tačiau sunku suprasti, kodėl trisdešimt metų tariamai tirdami žmones, ateiviai suklydo dar kartą.

O štai kas įvyko Brazilijoje 1979 metų spalio 15 dieną. Koncer­tuojanti pianistė bei septynių vaikų motina Luli Osvald (Luli Os-wald) ir vieno iš jos sūnų dvidešimt penkerių metų draugas važiavo keliu palei vandenyną tarp Niterojaus (Niteroi) ir Sakvaremos (Sa-ąuareme). Buvo vėli naktis. Jie išvydo keistas šviesas, o kas vyko paskui dvi valandas — negali prisiminti. Tačiau po to Luli sveikata sutriko (ėmė prasčiau matyti ir dvi paras negalėjo šlapintis).

Hipnozė atvėrė gilesnius prisiminimus. Pasirodo, jie buvo atsi­dūrę „operacinėje". Ten buvo ir keletas mažų šlykščių pilkaodžių būtybių, panašių į žiurkes. Tai primena tas būtybes, kurios, prižiūri­mos aukštesniųjų, šiauriečių tipo humanoidų, atliko medicininius bandymus per 1974 metų pagrobimą, įvykusį Anglijos mieste Evly-je. Tačiau ponia Osvald mano, jog ateiviai buvo apsivilkę neįprastus rūbus ir užsidėję kaukes, šitaip norėdami atrodyti panašūs į žiurkes.

Jie nukirpo moteriai plaukų galiukus, po to ginekologiškai ją ištyrė. Tuo metu ji išvydo mirtinai išblyškusį sūnaus draugą, ištemp­tą ant gretimo stalo. Būtybės moteriai pasakė, kad jaunuolis joms tinka, todėl jį „pasiliks", o ją, gerokai vyresnę, paleis, nes naudos iš jos tiek, kiek iš ožio pieno.

Luli prisimena kažkokius permatomus vamzdelius, pro kuriuos buvo siurbiamas jaunuolio kraujas. Po to prisiminimai dingo ir atsi­gavo jie tik tada, kai jau vėl buvo atsidūrę ant kelio. Moteriai būty­bės pasakė, kad Žemėje yra keletas jų grupių — viena dirba ašiga­liuose — ir kai kurioms iš jų visai nerūpi, ką jos daro žmonėms. Jos tikrai kitokios, o atskrido iš „mažos galaktikos netoli Neptūno". Mo­teris buvo pakankamai protinga, todėl suprato, jog tai nesąmonė. Paveikta hipnozės ji aiškino, kaip tai buvo baisu, nes „nebuvo tai tikrovė, o vis tiek viskas vyko".

 

    Dar įdomiau 1978 metų lapkričio mėnesį buvo „atstumta" mo­kytojų pensininkų pramogų centro vedėja Elzė Oukensen (Elsie Oakensen). Jos apgalvotas ir pagrįstas pranešimas padarė didelį įspū­dį, nes nebūgštaudama viešai papasakojo,, viską, kas jai atsitiko. O jos užsiėmimai, rengti Londono grupėje, kur rinkdavosi žmonės, no­rintys padėti patys sau, daugeliui buvusių liudininkų suteikė galimy­bę suvokti ir įprasminti patirtus įvykius.

Aš išsamiai papasakojau apie šį įvykį knygoje „Pagrobimas" („Abduction"), be to, Elzė ir pati parašė knygą (ji tuoj bus išleista). Pavadinimą parinko itin tinkamą: „Kodėl aš?" („Why me"?).

Trumpai papasakoti galima štai ką. Važiuodama po darbo namo, ji išvydo objektą. Tomis aplinkybėmis jį turėjo regėti šimtai žmonių, tačiau, atrodo, daugiau niekas jo nematė. Įsukus į tuščią plentą, ve­dantį Nortamptonšyro (Northamptonschire) grafystės Čač Stouvo (Church Stowe) kaimo link, užgeso automobilio variklis ir lempos. Iš visų pusių ėmė plyksčioti keistos šviesos. Elzė atsigavo tik tada, kai automobilis buvo nuvažiavęs geroką atstumą. Variklis vėl ūžė normaliai, bet moteris negalėjo prisiminti, ką veikė penkiolika minučių.

Mėginant užpildyti šią spragą, ji buvo vieną kartą užhipnotizuo­ta, bet nepavyko sužinoti nieko doro. Tada aš jai patariau pamėginti kitokį sąmonės atstatymo būdą ir regėtą vaizdą atkurti susitikimo vietoje. Pakaitomis taikant šiuos abu būdus, moteris papasakojo, ką jautė, kaip buvo tyrinėjama ryškia šviesa, po to nuvesta į nuošalią vietą. Ji miglotai prisiminė, kad aplink judėjo „pilki šešėliai", bet jau tada suprato jiems netinkanti. Štai todėl už gerokos kelio atkar­pos atgavo sąmonę.

Galbūt dar svarbiau yra tai, kad praėjus dviem valandoms po šio susitikimo tik už keleto mylių keturios moterys irgi išvydo NSO.

Jos visos jaunesnės už ponią Oukensen. Apie jai nutikusį įvykį nieko nežinojo, o važiavo pro Preston Keipso (Preston Capes) kai­mą. Pirmiausia pamatė panašias spalvingas šviesas, prieš tai sukėlu­sias nerimą Elzei Oukensen, po to išvydo, kaip iš debesies plykste­lėjo toks pat spindulys. Automobilio variklis ėmė gesti. Objektas persekiojo jas iki pat kaimo. Kai automobilį apšvietė gatvės lempos, variklis vėl suūžė normaliai. Tada NSO šviesos susiliejo ir išnyko.

Deja, tada niekas dar nežinojo, kad šie įvykiai susiję. Ponia Ou­kensen tuo metu kaip tik sakė, kad jos galvą tarsi ėmė veržti kietas lankas. Kažką panašaus ji jautė ir per ankstesnį susitikimą su atei­viais. Todėl niekas nuodugniau ir nesidomėjo antruoju įvykiu, pa­vyzdžiui, nebuvo išsiaiškinta, ar neatsirado laiko spraga, ar moterys po to nesapnavo keistų sapnų, ar neturėjo tai poveikio jų sveikatai.

Po devynerių metų aš pagaliau suradau antrojo automobilio vai­ruotoją, bet ji nepanoro man pasakyti, kas važiavo su ja kartu. Ji atrodė nieko nežinanti apie Elzės Oukensen istoriją (kuri išgarsėjo tik po šio interviu). Moteris tvirtino, kad automobilis buvo visai naujas, pirktas tik prieš keletą mėnesių ir nei prieš tai, nei po to jokių rūpesčių dėl jo nebuvę. Ji pasakė norinti šį įvykį užmiršti ir daugiau nesileido į kalbas.

 

Man šie lapkričio įvykiai Nortamptonšyre atrodo kaip reikšmingas posūkis. Aš puikiai pažįstu Elzę ir nė kiek neabejoju jos atvirumu. Nėra priežasčių netikėti ir antrąja istorija. Išnagrinėjus jas abi, peršasi tik vienas atsakymas — kažkokios protingos būtybės tą naktį mėgino užmegzti kontaktą, o patikrinusios Elzę ir pamačiusios, kad ji netinka jų tikslams, netrukus pasirinko naują auką — keturias jaunas moteris, važiavusias gretimu tuščiu keliu.

Mes taip ir nesužinosime, ar antru atveju moterys regėjo tik to­limas šviesas, ar neslypėjo čia daug rimtesnis kažkieno tikslas. Taip pat nesužinosime, ar neįvyko tą naktį trečias, sėkmingesnis kontak­tas. Tačiau kažin ar galima viską vertinti kaip atsitiktinius sutapi­mus, nes sunku nepastebėti bauginančiai logiškos šių įvykių sekos.