Belgija. Lipimas siena

   Vilvordė (Vilvorde) — pramoninis centras, esantis už kelių mylių į šiaurę nuo Briuselio. Jame įvyko vienas iš keisčiausių susitikimų, kurio metu būtybė tiesiog užlipo siena.

Buvo šalta 1973 metų gruodžio naktis, 2 valanda. Dvidešimt aštuonerių metų vedusiam vyrui prireikė nueiti į tualetą kieme. Ne­norėdamas žadinti žmonos, jis tyliai išlipo iš šiltos lovos ir pasiėmė prožektorių, visuomet laikomą po ranka tokiam tikslui. Tuomet jo dėmesį atkreipė du neįprasti dalykai.

Pirmiausia jis išgirdo kieme džeržgiantį metalą. Be to, užuot atsidūręs visiškoje tamsoje, išvydo pro virtuvės langą plūstančią keistai žalią šviesą, panašią į fosforescencinę.

Susidomėjęs, bet neišsigandęs, vyras kilstelėjo užuolaidą ir išvy­do netikėtą reginį. Kieme buvo maža būtybė, maždaug 3,5 pėdų aukščio, apsivilkusi vientisiniu žalsvai spindinčiu rūbu. Ant galvos buvo užsivožusi permatomą šalmą, iš kurio ėjo vamzdelis į kažkokį daiktą, primenantį kuprinę. Būtybė buvo visiškai nepanaši į tas, ku­rias Boltono kieme prieš penkiasdešimt metų išvydo slėpynes žai­džiantis berniukas. 

Iš pradžių būtybės gerai nesimatė, bet ant krūtinės kabanti rau­donai švytinti dėžė iš karto krito į akis. Jau galite patys suprasti, kokios įprastos šios smulkmenos per visus kontaktus su ateiviais.

Tačiau patį neįprasčiausią daiktą būtybė laikė priešais save ir juo braukė per žemę, tarsi tai būtų metalo detektorius. Tačiau šis daiktas buvo didesnis už metalo detektorių, toks kaip dulkių siurblys arba rankinė sodo šienapjovė. Būtybė braukė juo virš visų kieme esančių daiktų, net virš plytų ir akmenų, kuriuos liudininkas buvo palikęs.

Vis dar nejausdamas baimės, bet (kaip vėliau pats sakė) nežinia kodėl nepažadinęs žmonos, liudininkas uždegė sode šviesą. Tai pa­traukė būtybės dėmesį, nes ji atsisuko. Vyras išvydo po šalmu veidą neįprastai didelėmis apvaliomis akimis ir dvi smailias ausis.

Būtybė atsakė į šį šviesos signalą ir pakėlė du pirštus, rodydama raidę „V" (pergalės ženklą). Reikia tikėtis, kad ji kažką šiaip rodė, nes kitaip tai reikštų bendravimo su nežemiškomis būtybėmis pražū­tingą pradžią!

Po to nusigręžė ir padarė stulbinantį dalyką. Įrėmė į sieną vieną batą, paskui kitą ir užlipo 90 laipsnių kampu stovinčia siena. Atrodė, lyg toji būtybė būtų įsimagnetinusi. Užlipusi ramiai apsisuko ir iš­nyko, visąlaik laikydama priešais save įtaisą.

Nustebęs, bet neišsigandęs, liudininkas stebėjo iš anapus tvoros sklindančius atšvaitus ir girdėjo čirškimą. Po to iš ten pakilo objek­tas ir pakibo ore. Ant tamsaus jo korpuso buvo mažas ryškia melsvai žalia spalva švytintis kupolas, kuriame sėdėjo būtybė. Iš tamsios apatinės ir šviesesnės viršutinės dalies sandūros žiro kibirkštys.

Iš objekto sklido vis stipresnis ūžesys. Po keleto minučių jis virto šnypštimu, o kibirkštys pažiro dar smarkiau. Objektas ėmė kilti. Netrukus šovė aukštyn didžiuliu greičiu ir išnyko. Liko tik vos vos švytintis pėdsakas, kuris greitai irgi ištirpo.

NSO tyrinėtojų grupės SOBEPS ekspertai atidžiai ištyrė sodą ir už tvoros esančią vienuolyno teritoriją, bet neaptiko jokių neįprastų žymių. Aplinkiniai gyventojai irgi nieko neregėjo, bet namas stovi tokioje vietoje, kad jie vargu ar ką nors galėjo matyti.

Vieną vėlų 1974 metų balandžio vakarą liudininkas su žmona ir pusbroliu važiavo keliu, vedančiu į Briuselį. Netoli Koningslo (Ko-ningslo) miesto jie pamatė danguje ovalo formos šviečiantį objektą. Jų automobilio „Ford Escort" variklis ir šviesos užgeso. Užvesti automobilio nepasisekė. Tačiau po minutės objektas nuskrido ir va­riklis įsijungė.

Šis įvykis toks kvailas kaip ir daugelis panašių nutikimų visame pasaulyje.