Brazilija. Ateiviai iš Alamo sistemos

  Pietų Amerikoje yra užregistruota daugybė istorijų apie kontaktus su ateiviais. Nors kiekviena šalis „įnešusi" čia savo indėlį, bet daugiau­sia susitikimų įvyko Brazilijoje, ten 1957 metais buvo pirmą kartą pagrobtas žmogus. Nieko nuostabaus, nes Brazilija šiame žemy­ne — didžiausia valstybė.

Ką tik prasidėjus NSO amžiui, šioje šalyje taip pat įvyko pirma­sis kontaktas su ateiviais, vėliau virtęs tradicine istorija. Vilas Boa-sas lytiškai santykiavo su ateive dar tik po dešimties metų, o terminą „skraidanti lėkštė" masinės informacijos priemonės buvo sukūrusios vos prieš keturias savaites. Tada buvo aprašyta, ką regėjo lakūnas, skridęs nuosavu lėktuvu, Jungtinėse Valstijose, Vašingtono valstijo­je, ir pateikta tyrimo medžiaga.

O mūsų minėtas įvykis nutiko 1947 metų liepos 23 dieną San Paulo (Sao Paulo) Bauru (Bauru) rajone. Liudininkas — matininkas Chosė Higinsas (Jose Higgins). Tądien jis dirbo su grupe vyrų ir vienintelis nepabėgo, kai šalimais į medžiais apaugusią vietovę nu­sileido objektas. Jie visi girdėjo švilpesį ir išvydo pilkai baltą diską, kurį ties centru juosė apvadas.

Likęs vienas, Higinsas sutiko tris milžiniškas, maždaug 7 pėdų ūgio, būtybes. Jos visos vilkėjo ištisiniais rūbais, o joms ant nugarų buvo pritvirtintos „dėžės". Jų akys buvo didelės ir apvalios; ant vei­do plaukų nesimatė.

Būtybės mėgino įkalbėti matininką eiti su jomis į laivą. Viena ištiesė į jį mažą vamzdelį, bet nieko neatsitiko. Higinsas su jomis eiti nenorėjo.

Tada viena būtybė paėmė pagalį ir ant žemės nubraižė keletą ženklų. Tai atrodė lyg aštuonios duobutės. Matyt, būtybė norėjo pa­vaizduoti kurios nors žvaigždės sistemą arba žvaigždėlapį. Centre buvo didžiausia duobutė (tikriausiai žvaigždė). Būtybė bakstelėjo į ją ir pasakė „Alamo". Po to bakstelėjo į septintąją, matyt, norėdama pasakyti, kad tai jų gimtoji planeta. Ją pavadino „Orkve". Tačiau net ši draugiškumo apraiška (Higinsas aiškiai tai pajuto) nesugundė įeiti į objektą.

Jis pastebėjo, kad būtybės vengia ryškios Saulės šviesos ir sten­giasi stovėti šešėlyje. Vėliau biologai paaiškino, kad didelės akys — tai požymis, jog ateivių natūralioje aplinkoje apšviestumas daug menkesnis, taigi galima padaryti išvadą, kad jų planetoje artimiau­sios žvaigždės šviesa daug silpnesnė negu pas mus Saulės. Štai ko­dėl dienos šviesa jiems sukelia šiokių tokių problemų. Tikriausiai dėl to 90 procentų kontaktų įvyksta naktį.

Nors Higinsas tuomet šito dar nežinojo, bet matydamas, kad būtybės bijo šviesos, įsigudrino stovėti ten, kur jo negalėtų paliesti. Būtybių tai nejaudino. Jos tik kilnojo ir svaidė didelius akmenis, lyg būtų žaidusios kažkokį žaidimą!

Maždaug po pusvalandžio ateiviai sugužėjo atgal į objektą. Šis pakilo į orą ir vėl taip pat garsiai švilpdamas nuskrido.

Štai ir vėl matome, kad didesnės būtybės domisi žmonėmis ir kaupia mokslinius duomenis, bet jėgos nevartoja, nors taip yra ne kartą dariusios kitomis aplinkybėmis. Juk ir po trijų savaičių gana panašioje situacijoje Italijoje, netoli Vila Santinos miestelio, mažos būtybės pavartojo jėgą susidūrusios su uolienas tiriančiu geologu.