Egiptas, Nilo dovana

  Daugumai žmonių žodis "Egiptas" siejasi su piramidėmis, mumijomis, hieroglifais, obeliskais, Nilo upe, hipopotamais, krokodilais ir valdove Kleopatra. Tai neatskiriama Egipto dalis kaip ir daugelis kitų dalykų, apie kuriuos rašysime. Bet svarbiausias šios istorijos veikėjas - tai Nilas. Be šios upės nebūtų egzistavusi ir faraonų valstybė.
 Žemei, kad subrandintų gerą derlių, reikia pakankamai lietaus. Tačiau Egipto valstietis savo laukams melsdavo ne lietaus; čia lietus būdavo retas svečias. Egipto žmonėms rūpėjo, kad kasmetinis Nilo potvynis pasiektų reikiamą lygį, ir vandenys užtvindytų žemdirbių laukus. Kasmet, maždaug nuo birželio vidurio, upės vanduo pamažu kildavo, Nilas smarkiai patvindavo, o rugsėjo mėnesį potvynis pasiekdavo aukščiausią lygį.

Potvynis
Egiptiečiai pastebėjo, jog Nilo potvynis prasidėdavo, kai Sotis (Sirijaus) žvaigždė, ilgai buvusi nematoma, vėl ryškiai suspindėdavo danguje. Tai įvykdavo maždaug birželio viduryje, prieš aušrą.

Tada upės žemupys būdavo užlietas, žmonių gyvenvietės it salelės kyšodavo iš vandens. Kai jis, potvyniui pasibaigus, atslūgdavo, ten likdavo juodas, derlingas dumblas - gera pasėlių trąša, leidžianti džiaugtis puikiu derliumi.
Žinoma, pasėliuose reikėjo ir išmaningos žmogaus rankos: per ilgus šimtmečius Nilas, puikus mokytojas, išugdė gabius ir darbščius valstiečius. Šie greit pastebėjo, jog vanduo laukuose turi išbūti tik tam tikrą laiką, kol nusės derlingasis dumblas. Paskui reikėjo sumaniai likusį vandenį vėl nutekinti į upę. Jei žmonės norėdavo gausesnių derlių, stengdavosi, jog potvynio vanduo pasiektų ir aukštesnių vietovių laukus, ten, kur paprastai nepakildavo. Taigi valstiečiai išmoko kasti kanalus bei įrengti vandens saugyklas (baseinus). Jie išrado įrenginius bei prietaisus, kurie padėdavo tinkamai užtvenkti Nilo vandenį, reguliuoti jo lygį arba nukreipti jį į aukščiau plytinčius laukus. 
Didžioji upė skatino intelektualinius šios šalies žmonių gebėjimus, vertė žengti atradimų bei tyrinėjimų keliu. Egiptiečiai pastebėjo, jog artėjantį Nilo potvynį galima atpažinti iš tam tikrų pokyčių žvaigždynų kelyje; taip jie įgijo vertingų astronominių žinių. Reikėjo pasitelkti ir matematiką: juk žemdirbių laukų dydis bei padėtis priklausė nuo Nilo sukelto potvynio lygio. Taigi kiekvienais metais reikėjo laukus matuoti iš naujo, kad galėtum apskaičiuoti derliaus dydį. Egiptiečiai, planingai ir išmintingai darbuodamiesi, sukūrė geometrijos pagrindus.
 Tiems, kurie norėjo perplaukti platųjį Nilą arba jo intakus skersai,upė buvo neįveikiama kliūtis. O kitiems Nilas buvo tiesiog patogi susisiekimo priemonė, tinkama gabenti sunkius krovinius bei įveikti tolimus atstumus: tereikėjo paprasčiausiai plaukti upe pasroviui arba prieš srovę. Todėl Nilo slėnio gyventojai anksti pradėjo statyti įvairios paskirties laivus ir tapo nepralenkiamais laivadirbystės meistrais.
Taip Nilo slėnio gyventojai išmoko upę panaudoti saviems tikslams. Pradžia, be abejonės, buvo kasmetiniai Nilo potvyniai, skatinę žmones imtis tikslingų veiksmų.

Senovės egiptiečiai ilgai nesuprato, iš kur į Nilą kasmet suplūsta tiek vandens, tačiau atsakymo nerado. Mes šiandien žinome, jog savo vandenį Nilas atplukdo iš toli Afrikos žemyno viduryje esančių plotų: tai Etiopijos aukštuma, tiekianti vandenį daugybei Mėlynojo Nilo upelių, kalnuotos vietovės aplink Viktorijos ežerą ir didžiosios Pietų Sudano pelkės, aprūpinančios vandeniu Baltąjį Nilą. Tinkamą vandens lygį palaiko Baltasis Nilas, -jo aukštupyje pavasarį ir vasarą pakanka lietaus. Potvynius sukelia Mėlynasis Nilas, plukdantis šiaurėn daugybę vandens, kuris atiteka iš Etiopijos kalnų, vasarą praūžus musoninėms liūtims.

Kokiomis vietovėmis teka Nilas?

Baltojo Nilo pradžia netoli ekvatoriaus, šių laikų valstybių teritorijose -prie Tanzanijos, Burundžio, Ruandos, Kenijos, Ugandos ir Sudano. Mėlynojo Nilo ištakos - Etiopijos kalnuose. Netoli Sudano sostinės Chartumo abi upės susijungia, o maždaug 350 km į šiaurę nuo miesto į Nilą įteka Atbara, vienintelis jo intakas. Kaip ir Mėlynojo Nilo taip ir Atbaros ištakos yra Etiopijos aukštikalnėse. Vasarą ir šios upės vandenis pripildo musoninės liūtys; įtekėdama į Nilą, Atbara prisideda prie Nilo potvynių.

OAZIŲ DALIS Libijos dykumoje priklausė Senovės Egipto valstybei. Kiekviena jų plytėjo plačiai nusidriekusiame slėnyje su daugybe trykštančių šaltinių -gamtinės kilmės arba žmogaus įrengtų. Todėl čia, pačiame dykumos viduryje, galėjo egzistuoti gyvybė. Didžiausios oazės - Chargos, Dachlos, Bahrijos, Sivos bei Fajumo.

Taigi galingasis Nilas lėtai plukdo savo vandenis į šiaurę, kirsdamas karščiu alsuojančias savanas bei Sudano pusdykumes. Upė čia greitai tampa seklesnė, joks didesnis intakas nepildo jos vandens atsargų. Savo kelyje Nilas sutinka šešis slenksčius, priverčiančius jo vandenį tekėti srauniau ir veržliau: šeštasis slenkstis pasitinka Nilą tuoj už Chartumo, penktasis - įtekėjus Atbarai, ketvirtasis ten, kur Nilas savo vagą nukreipia į pietvakarius, o trečiasis slenkstis laukia ties upės vaga, vėl sukančia šiaurėn.
Antrasis slenkstis prieš Nilą pastato galingą kliūtį. Maždaug 100 km besitęsiančios granito ir pilkųjų uolienų nuolaužos stabdo upės tėkmę. Vanduo, skalaudamas uolas, pasklinda daugybe vingiuotų griovelių bei upeliūkščių. Seklumos kaitaliojasi su giliomis vietomis, lėtą ir tingią upės srovę keičia veržli tėkmė. Laivams šitas slenkstis - sunkiai įveikiama kliūtis. Čia Nilas atsisveikina su Sudanu ir pasiekia šių laikų Egipto valstybės teritoriją. Dar 300 km kelionės, ir upei reikia įveikti pirmojo slenksčio, esančio prie Asuano, granitines uolas; galinga užtvanka sutramdo Nilą (maždaug 500 km tęsiasi dirbtinis Nasero ežeras). Pastačius užtvanką buvo galima reguliuoti hidrologinį Nilo režimą, išvengiant kasmetinių potvynių. Dabar upė teka per Aukštutinį Egiptą, supama kalnynų, kartais priartėjančių prie pat jos vagos, kartais nutolstančių ir atveriančių žemumas. Rytuose nusidriekia Arabijos dykuma, Vakaruose - Libijos dykuma su savosiomis oazėmis.
Į šiaurę nuo Asiuto atsiskiria Baar el Jusuf, Jozefo upės, atšaka; Vakarų kryptimi ji neša Nilo vandenų dalį į Fajumos oazę. Už Kairo Nilas pasidalija į daugybę atšakų ir daugiau kaip 100 km plukdo savo vandenis į Viduržemio jūrą. Šios atšakos sudaro Nilo deltą, kuri savo žemių derlingumu ryškiai skiriasi nuo Nilo aukštupio. Nilo tėkmės ilgis nuo ištakų Kageroje (Burundyje) iki Viduržemio jūros - daugiau kaip 6 600 km.