Idzanamė ir Idzanakis. Japonai

Iš pradžių, kai dangus ir žemė dar nebuvo atskirti, iš beribio chaoso išniro nendrė - amžinasis žemės viešpats Kunitokotačis.
Po to pasirodė deivė Idzanamė ir dievas Idzanakis. Jie stovėjo ant plūduriuojančio dangaus tilto ir maišė brangakmeniais puošta ietimi vandenyną tol, kol šis sukrekėjo. Taip jie sukūrė pirmąją salą Onokorą. Šioje saloje pasistatė namą su akmens stulpu vidury, kuris yra pasaulio ramstis. Idzanamė ėjo aplink stulpą iš vienos pusės, o Idzanakis - iš kitos. Susitikę jiedu susituokė.
Jų pirmasis vaikas, vardu Chirukas, buvo silpnas. Kai jam suėjo treji metai, dievai paguldė jj į nendrių luotelį ir paleido pasroviui. Taip jis tapo žvejų dievu Ebisu.
Tada Idzanamė pagimdė aštuonias Japonijos salas. O galiausiai deivė pradėjo gimdyti dievus, kurie tvarkys ir valdys pasaulį: jūros ir žemės viešpačius, vėjo ir lietaus valdovus. Tačiau, gimdydama ugnies dievą, Idzanamė smarkiai apdegė ir mirė.
 Įsiuto Idzanakis ant ugnies dievo ir sukapojo jį į tris dalis. O tada leidosi ieškoti Idzanamės. Jis nudrožė tiesiai į Tamsos karalystę. Dairydamasis mylimosios, dievas šaukė:

- Sugrįžk, mano meile! Dar nebaigėme kurti visų žemių. Deivė atsišaukė:
- Tu pavėlavai. Aš jau ragavau šios karalystės valgių. Bet norėčiau sugrįžti. Tauk manęs čia, aš atsiklaustu požemio pasaulio dvasių. Tačiau nemėgink į mane pažvelgti. Idzanakiui pabodo ilgai laukti, tad, nulaužęs savo šukų, kurios puošė jo plaukus, dantuką ir pasidaręs deglą, nusekė paskui žmoną. Ją pasivijęs pamatė, kad ji jau pradėjusi pūti, o ant jos kūno knibždėte knibžda kirminai. Ji gimdė aštuonis griaustinio dievus.
Pasibjaurėjęs Idzanakis atsitraukė. Jam įkandin Idzanamė sušuko:
- Gėda! - ir liepė bjaurioms požemio dvasioms jį nužudyti.

Nusivijo dvasios Idzanakį, tačiau jam pavyko pasprukti. Bėgdamas dievas numetė savo galvos apdangalą, ir šis virto vynuogėmis. Sustojo dvasios jų pačiaumoti, o paskui vėl puolė vytis bėglį. Tada dievas sviedė šukas, ir šios virto bambuko daigais. Dar kartą stabtelėjo baidyklės užkrimsti.
Kol Idzanakis pasiekė išėjimą iš mirusiųjų karalystės į gyvųjų pasaulį, pati Idzanamė beveik jį pasivijo. Tačiau dievas pamatė ją besiartinančią ir greitai angą užvertė milžinišku akmeniu, kurį tik tūkstantis vyrų tevaliotų pakelti. Taip gyvenimas ir mirtis amžinai buvo atskirti.
Stovėdama kitoje akmens pusėje, Idzanamė klykė:
- Kiekvieną dieną aš numarinsiu tūkstantį žmonių ir atitempsiu juos į šią karalystę!

Idzanakis atkirto:
— Pasirūpinsiu, kad kiekvieną dieną gimtų tūkstantis penki šimtai kūdikių.
Tuomet paliko Idzanakis Idzanamei valdyti Tamsos karalystę, o pats grįžo į gyvųjų pasaulį.
Priėjo Idzanakis dobilų pievą, kurioje augo apelsinmedžių giraitė. Čia prie tyro šaltinio jis išsimaudė. Jam plaunantis nuo veido požemių pasaulio purvą, gimė dar keletas dievų. Kai šluostėsi kairę akį, sukūrė saulės deivę Amaterasu. Pabraukęs per dešiniąją, sukūrė mėnulio dievą Cukijomį. O kai valėsi nosį, gimė audrų dievas.

Pasakojimas apie Idzanakį ir Idzanamę sudaro sintoizmo, Japonijos seniausios religijos, dalį. Kaip ir daugelį kitų pasakų, šį pasakojimą išsaugojo dainiai, kurie juos dainuodavo per religines šventes. Pasakojimai buvo užrašyti tikVIIIa.,kai imperatorienė Gemija įsakė sintoizmo padavimus surinkti į knygą „Kodzikis", arba „Senovės užrašai"