Ilga Faraonų istorija

Kaip žmonės gyveno iki faraonų valdymo laikų?

   Pirmasis faraonas Senovės Egipto valstybę sukūrė toli gražu ne tuščioje vietoje. Jau prieš kelis šimtmečius žmonės gyveno Nilo slėnyje; būtent jų pasiekimai suteikė galimybę čia įsikurti ilgesniam laikui.
Maždaug 25 tūkst. m. pr. Kr. dabartinė Sacharos dykuma buvo nomadų medžiotojų ir rinkėjų apgyvendintas kraštas.

Vėlesniais laikais Sachara vis labiau sausėjo ir džiūvo, todėl žmonės patraukė link Nilo, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Maždaug prieš 10 tūkstančių metų, kai klimatas tapo drėg-nesnis, gyventojai nuo Nilo vėl pasitraukė į aukštesnes vietoves, kadangi Nilo slėnį užtvindė vanduo. 7-6 tūkstantmetyje vietoves, esančias toliau nuo Nilo, vėl apėmė sausra. Maždaug prieš 5 tūkstančius metų pr. Kr. žmonės ir vėl įsikūrė prie didžiosios upės; prasidėjo Akmens amžius. Gyventojai tapo sėslūs, kūrėsi kaimai, žmonės laikė galvijus, vertėsi žemdirbyste, augino pagrindines grūdines kultūras -ypatingas kviečių rūšis, miežius, tokius ankštinius kaip lęšiai ir avin-žirniai. Žinomiausios tų laikų daržovės - tai salotos, svogūnai bei kitos.
Šiais ankstyvaisiais laikais Nilo slėnio gyventojai ėmė verstis gyvulininkyste. Jie laikė raguočius, ožkas, avis, asilus ir kiaules bei sparnuočius, pavyzdžiui, žąsis. Viena svarbiausių buvo laukinių žvėrių medžioklė Nilo slėnio aukštumose.

Ten gaudė paukščius, o žuvis žvejojo ne tik didžiojoje upėje, bet ir pelkėtose jos deltos žemumose. Medžiotojai drąsiai stodavo į kovą ir su hipopotamais, nors didžiuliai ir galingi gyvūnai buvo labai pavojingi. Į Nilo slėnį gyventojai atkeliavo ne tik iš Vakarų, bet ir iš Pietų bei Siaurės Rytų, taigi - iš Pietvakarių Azijos. Tie žmonės priklausė įvairioms kultūrinėms grupėms, todėl prekeivių dirbiniai buvo skirtingi bei originalūs, be to, Egipte buvo apstu įvairiausių naujų idėjų bei atradimų. Galima daryti prielaidą, jog tasai skirtingų kultūrų susiliejimas skatino visos Senovės Egipto kultūros vystymąsi. Pagrindinis vaidmuo šiuo atveju atiteko Vidurinės Azijos tautoms.

Kas įkūrė faraonų valstybę?

Jau apie 3 200 m. pr. Kr. keletas vietinių Nilo deltos ir Aukštutinio Egipto kraštų vadų politiškai sujungė nemažas teritorijas. Toks buvo Žemutinio ir Aukštutinio Egipto karalysčių atsiradimo pagrindas.
Vienas tokių valdovų, apie 3 100 m. pr. Kr. laikinai valdęs abi karalystes, buvo Narmeris. Apie 3 000 m. pr. Kr. po ilgų kovų dėl valdžios jos buvo galutinai suvienytos. Karą laimėjo Aukštutinio Egipto valdovas, tačiau kultūrine prasme pranašesnė buvo Žemutinio Egipto Karalystė. Valdovų metraščiai skelbia, jog pirmasis viso Egipto faraonas buvęs Menas (dar vadinamas Aha).

Su jo vardu siejama ir faraonų 1 dinastija. Menas įkūrė tvirtovę ties Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių riba, kurią pavadino „Baltieji mūrai"; vėliau ji buvo vadinama Memfiu. Po Meno valdė faraonai Djeras ir Vadjas; 2 dinastijos valdovai buvo Ninetjeras ir Chase-chemujis. Dvi pirmosios valdovų dinastijos, - tai Senovės Egipto valstybės priešaušris. Šie valdovai gynė šalį nuo vidaus bei išorės priešų, įvedė centralizuotą valdymą, pradėjo prekybą su Biblu ir Libanu. Jų valdymo laikotarpiu išsivystė skaičiavimo, rašto menas, akmen-dirbystė ir kiti amatai. Šiuo laikotarpiu sukuriami visos Egipto valstybės pamatai.
Su 3 dinastija, maždaug 2 700 m. pr. Kr., prasideda Senosios Karalystės gyvavimas. Vienas valdovų, Džoseris, perkėlė šalies sostinę į Memfį. Džoseris pasistatydino Sakaroje kapą - laiptuotą piramidę (žr. p. 10). Tai yra 60 m aukščio statinys, seniausias iš žinomų akmeninių pastatų istorijoje.

4 dinastijoje išryškėja faraono Cheopso figūra (apie 2 600 m. pr. Kr.) Jo vardu pavadinta visų didžiausia kada nors pastatyta piramidė. Prie Gizos iškilusi maždaug 147 metrus ji aiškiai paro-do, jog faraono norams ir jėgai paklūsta visas Egiptas. Jo žodis - tai įsakymas, o tarnams faraonas tolygus Dievui.
 5 dinastijos karaliai labiausiai gerbė Saulės dievą Ra. Faraonas Sahura (2 500 m. pr. Kr.) aprašydamas savo pergalingą karo žygį pasakoja, kaip jis savo laivyną pasiuntė Viduržemio jūros pakrante į Biblą. Tokios karinės ekspedicijos - būdingas Senovės Karalystės reiškinys. Egiptas tvirtino savo sienas, siųsdamas ekspedicijas ir ieškodamas žaliavų: visų pirma - akmenų rūdos ir medžio. Buvo stiprinama Egipto įtaka į pietus nuo pirmojo Nilo slenksčio, Nubijoje ir Sinajaus pusiasalyje, bet tais laikais dar nesistengta plėsti Egipto teritorijos, nukariaujant kitas žemes.
Baigiantis 6 dinastijos viešpatavimui žlunga Senosios Karalystės galia. Mat aukšti provincijų pareigūnai įgijo daugiau galios, vis labiau stiprėjo, taip silpnindami faraono valdžią. Valstybė prarado dalį pajamų, nes šventyklos kaupė didžiulius turtus.
Valdovai soste išbūdavo neilgai, jų viešpatavimą lėmė kovų pergalės, be to, vis dažniau kildavo pilietiniai karai. 2 100 m. pr. Kr. Egiptas suskilo į daugelį valstybėlių. Prasidėjo pirmasis tarpinis periodas. Pranašumą įgavo dvi karalystės: 9 ir 10 dinastijos valdovai karaliavo Herakleopolyje, netoli Fajumo oazės, o 11 dinastijos - įsikūrė Tėbuose, dabartiniame Lukso-re. Šios dinastijos valdė vienu metu ir labai kivirčijosi. Kovą laimėjo Tėbų valdovai. 2 000 m. pr. Kr. visą Egiptą suvienijo Mentuhotepas II, įkurdamas Viduriniąja Karalystę. Faraonas Amenemhetas I, 12 dinastijos pirmasis valdovas, vėl pradėjo stiprinti faraono valdžią. Jis perkėlė sostinę iš Tėbų į It-taui, į pietus nuo Memfio. Valdant šiai faraonų dinastijai Egiptas pasiekė savo aukso amžių,. Sesostris I ir Se-sostris II užkariavo Nubiją iki antrojo Nilo slenksčio ir sutvirtino šalies sieną, įkūrė daugybę tvirtovių; ši sritis nuo tada ėmė priklausyti Egipto valstybei.

Kokie buvo Egipto santykiai su kaimyninėmis šalimis?

Egiptiečiai sustiprino prekybą su užsieniu: laisvąja Nubija, esančia į pietus nuo antrojo Nilo slenksčio, su Finikija (dabartinis Libanas), Mesopotamija (dabartinis Irakas), greičiausiai - ir su Kreta. Daugelis azijiečių persikėlė į Egiptą dirbti bei gyventi. Amenemhetas III pavertė Fajumo oazės pelkynus dirbama žeme, įrengdamas kanalus bei šliuzus.
Egiptiečių valdžia susilpnėjo 13 dinastijos metais. Žemutiniame Egipte valdovo sostą užgrobė azijietiškos kilmės skaitlinga gentis. Ji senokai gyveno Egipte ir vadinosi „hiksai"; egiptiečių kalba tai reiškė „svetimtaučių valdovai". Hiksai sudarė 15 ir 16 dinastijas (maždaug nuo 1650 m. pr. Kr.); jų sostinė buvo Ava-ris, įsikūrusi rytinėje Nilo deltos dalyje. Tuo pačiu metu Tėbuose valdė 17 dinastijos faraonai, laikę save teisėtais 13 dinastijos valdo vų įpėdiniais. Be to Viduriniai ame Egipte buvo dar keletas mažų šalių, turėjusių mokėti duoklę hik-sams. Si epocha vadinama antruoju tarpiniu periodu. Iš Azijos tada atkeliavo keletas karinių | išradimų, tarp jų -kovinis arkliais kinkomas vežimas, naujas grėsmingas ginklas.

Kada Egiptas išgyveno „aukso amžių"?

Paskutiniams 17 dinastijos Tėbų valdovams 1550 m. pr. Kr. pavyko iš Egipto išvyti svetimšalius. Avarį užkariavo Amozis, kuris įkūrė 18 dinastiją, o su ja - ir Naująją Karalystę. Veiklūs ir stiprūs šios dinastijos valdovai Egiptą pavertė stipriausia Artimųjų Rytų valstybe. Tutmozis I įsiveržė į Nubiją ir pasiekė penktąjį Nilo slenkstį, o Azijoje jo vadovaujama kariuomenė pasiekė Eufratą.

Valdovės Hačepsutos valdymo laikais buvo surengtas didžiulis prekybinis žygis į Punto žemę, buvusią Eritrėjoje, Raudonosios jūros pietiniame pakraštyje. Šios dinastijos didžiausias užkariautojas -Tutmozis III, įtvirtinęs Egipto valdžią Palestinoje ir Sirijoje. Šiais aukščiausios Egipto galios laikais vyko intensyvi prekyba su kaimyninėmis šalimis; iš aukso atsargomis garsėjančios Nubijos į Egiptą buvo gabenama daugybė šio vertingo metalo.

Kas buvo Echnatonas?

1350 m. pr. Kr. Egipto faraonu tapo Echnatonas. Jis iškart griebėsi kardinalių pertvarkymų - įkūrė naują rezidenciją EI Amarnoje vietoje ankstesnių sostinių Tėbų ir Memfio, uždraudė garbinti dievą Amoną bei daugelį kitų dievų, įsakydamas lenktis dievui Atonui, kuris tarsi Saulės diskas dovanoja šviesą bei gyvybę. Į aukštus valdžios postus buvo paskirti anksčiau nežinomi vyrai, be to, - ir užsieniečiai. Egipto skulptoriai bei dailininkai pradėjo kurti visiškai naujo stiliaus meną. Kodėl Echnatonas diegė tokias naujoves? Svarbi priežastis buvo ta, jog faraonas norėjo atmesti dievo Amono garbinimo kultą, kartu - ir susilpninti žynių bei šventyklų valdžią, nes ji įgavo vis daugiau galios ir jau trukdė faraonui. Kitos priežastys - paties Echnatono asmenybė bei auklėjimas.
Tuoj po Echnatono mirties ėmęs valdyti Tutanchamonas žyniams ir šventykloms grąžino senąsias teises. Vėliau Echnatono vardas buvo visur, kur tik įmanoma, naikinamas ir trinamas iš atminties; viename egiptiečių tekste jis vadinamas „Amarnos nusikaltėliu".
1300 m. pr. Kr. prasidėjo 19 dinastija. Vienas didžiausių jos valdovų - faraonas Ramzis II. Nilo rytinėje deltoje jis įkūrė savo naująją rezidenciją, „Ramzio miestą", o visoje šalyje - daugybę šventyklų. Jo karai su hetitais, tarp jų - garsusis mūšis prie Kvadešo pagaliau baigiasi taikos sutartimi. Egiptui grasina kiti rimti priešai. 1200 m. pr. Kr. Ramzis III, žymiausias 20 dinastijos valdovas, užkariauja jūros tautas bei Libiją; iš ten priešai buvo įsiveržę į Egiptą.
Ramzio III palikuonys buvo silpni, ir Egiptas prarado savo pranašumą; valstybės tvarka pakriko. Apmirė prekyba, nusmuko amatai, o plėšikai net išdrįso siaubti faraonų kapus. Prasidėjo trečiasis tarpinis periodas. Egiptas vėl skilo į Aukštutinį ir Žemutinį. Tėbuose karaliavo dievo Amono žyniai, o Nilo deltos mieste Tany-je - 21 dinastijos valdovai. Vėlesnių dinastijų valdymo metais Egiptas vis silpnėjo.
Vėlyvuoju laikotarpiu Egiptą daugiausia valdo svetimtaučių kilmės valdovai. 700 m. pr. Kr. 25 dinastijai priklausė Nu-bijos valdovai, kurių karalystės ribos apėmė šeštojo Nilo slenksčio teritoriją iki Viduržemio jūros. Vėliau valdė asirai, saitai (Libijos gyventojai), persai ir, po trejų vietinių faraonų valdymo laikų, - vėl persai.

Kas buvo Ptolemėjai?

332 metais Egiptą užkariavo Aleksandras Didysis. Vienas jo generolų, Ptole-mėjas, įkūrė Ptolemėjų dinastiją. Visi tos svetimšalių dinastijos atstovai buvo vainikuojami kaip faraonai, valdė Egiptą ir vėl atkūrė jo didybę Artimuosiuose Rytuose. Tačiau tai nebuvo senasis Egiptas: faraonai buvo graikai, kariai - samdiniai iš kitų šalių, o valstybės sostinė Aleksandrija - įsikūrusi prie Viduržemio jūros, kurios šalimis Ptolemėjų dinastija domėjosi kur kas labiau nei Egiptu. Vis dėlto kai kuriose srityse išliko senojo Egipto dvasia, visų pirma -religijoje. Ptolemėjų valdovai rėmė šventikus, svetimšaliai valdytojai -šventyklas, kurios jiems, svetimtaučiams, buvo naudingos, nes padėjopatraukti liaudį į jų pusę, be to, tvarkė didžiąją dalį žemdirbystės reikalų.

Kas Egiptą valdė pasibaigus farao nų laikams?

Po Kleopatros VII mirties 30 m. pr. Kr. Egiptas tapo Romos imperijos provincija. Šalies valdovai nebuvo romėnai, tačiau didžiąją Romą domino paslaptinga Senovės Egipto kultūra, o labiausiai - didžiulės grūdų duoklės. Romėnų valdymo metu egiptiečiai tapo krikščionimis. 400 m. po Kr., kai Romos imperija buvo galutinai padalinta, Egiptas tapo Bizantijos dalimi; jį valdė bei išnaudojo ir Konstantinopolis (dabar - Stambulas).
640 metais Egiptą užkariavę arabai pavertė jį savo kalifų imperijos provincija . Arabų kalba pamažu išstūmė senąją egiptiečių kalbą, paplito islamo religija. Likę krikščionys buvo pavadinti „koptais".
Nuo 935 metų Kairą vėl užvaldė vietiniai valdovai, vadovaujami sultono Saladino. Jis išpuošė ir išpuoselėjo miestą, pergalingai kovėsi su kryžiuočių būriais. 1250 metais atėjo į valdžią mamliukai, priklausiusieji militaristiniam šalies elitui; deja, jie nusipelnė prastą vardą, karaliaudami iki 1517 metų. Vėliau Kairą užkariavo osmanai, taigi Egiptas tapo turkų provincija. 1798 metais su prancūzų laivynu atplaukęs Napoleonas Bonapartas išsilaipino Egipte ir nugalėjo turkus bei mamliukus. Kartu su juo atvyko menininkų bei mokslininkų pradėjusių tyrinėti ir aprašinėti Senovės Egipto paminklus. Napoleono kariai surado vadinamąjį Rozetės akmenį. Štai tokia buvo mokslinių Egipto tyrinėjimų pradžia.
 1805 metais valdžią užgrobė iš Albanijos kilęs Mohamedas Ali. Jis, padedamas savo pasekėjų, pavertė Egiptą šiuolaikiška europietiško tipo valstybe. XIX amžiaus pabaigoje Egiptas atiteko anglams. Tik 1952 metais savosios šalies šeimininkais vėl tapo egiptiečiai, išviję anglus ir nevykėlį karalių Faruką. Vėliau į prezidentus buvo išrinktas Naseras, paskui - Sadatas ir Mubarekas, ir dabar valdantis Egiptą. (pastaba: jau nebevaldo)

Egiptą istoriniai rašytiniai šaltiniai mini maždaug prieš 5 000 metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė, išnyko ir galingi žmonės, - tokie menki didžiuliame istorijos vyksme.

Arabų ir egiptiečių kalba
Dauguma dabartinio Egipto gyventojų išpažįsta islamą. Jie kaip ir daugelis Šiaurės Afrikos bei Artimųjų Rytų tautų, gyvenančių nuo Maroko iki Irako, kalba arabiškai. Senovės Egipto kalba nebevartojama; vėliausia jos forma - koptų kalba dar išlikusi bažnytinėse egiptiečių ir etiopų krikščionių maldose, panašiai kaip ir lotynų kalba mūsų bažnyčiose. Tačiau dauguma tikinčiųjų supranta tik atskiras religinių tekstų frazes.