Inuaki. Reptilija manyje gyvena. Aryana Havah

Table of Contents:

Aryana Havah (Ariana Chava) „Inuaki. Reptilija manyje gyvena“ Tai, Rumunijoje gyvenančios psichologės , Ariana Chava pokalbis, su neįprastu berniuku, kuris sako kad praeitą savo įsikūnijimą gyveno planetoje Inua, kurį randasi šalia Oriono. Dialogo metu Deividas pasakoja Arianai apie tą planetą, gyvenimą joje, o taip pat mūsų planetą žemę ir jo atėjimo į žemę tikslą.

Tai įvyko apsiniaukusį vasaros rytą. Buvo nepakenčiamai karšta ir aš nusprendžiau atidaryti langą tikėdamasi šviežio oro, kuris sumažintu įtampą.
Niekaip negalėjau išsivaduoti nuo nemalonaus jausmo. Spaudė saulės rezginio vietoje ir aš žinojau, kad tai vidinis perspėjimas apie kažką svarbaus kas turėjo įvykti. Nežinau kas tai, bet šį rytą į mano konsultaciją turėjo ateiti naujas vaikas. Tiksliai sutartu laiku jis įėjo į kabinetą su savo mama. Visai dar vaikiukas, bet toks išdidus! Vasariško dangaus spalvos žydromis akimis, sutaršytais rudais plaukais, aprengtas aiškiai ne naujais džinsais ir melsva maikute su užrašu „mylėkite mane“. Kad mes niekada apie tai nepamirštume. Jis įdėmiai mane nužiūrėjo ir ryžtingai atsisėdo į kėdę. Aš perskaičiau registracijos kortelėje, kad jo vardas Deividas (vardas pakeistas, tikras vardas Alexandru Pargaru, vert.past.) ir jam septyni. Paprastai, kai pajuntu, kad su vaiku pavyko rasti bendrą kalbą, paprašau, kad tėvai palauktų hole. Nustebindamas mane, Deividas pats paprašė, kad mama išeitų. Nustebinta tokio jo poelgio, pabandžiau rasti to priežastį. Pasirodo mama atvedė jį čia, nes jis „galvoje girdi balsus kaip per telefoną“. Su balsu jis kalba ir klausia visko kas tik jam šauna į galvą, netgi tai, kaip praeiti tam tikrus lygius žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Atsakymai, kuriuos gaudavo berniukas, visada būdavo teisingi. Aš paklausiau, ar balsas turi vardą, jis atsakė, kad jis vardu Agchton, jis iš kito žvaigždyno, iš kurio atvyko ir pats Deividas, reinkarnacijos keliu, kad jie sutarė palaikyti ryšį visą jo buvimo žemėje laiką. Aš paklausiau jo, kiek jis čia žada būti. Jis atsakė, kad jei skaičiuoti taip kaip laikas suprantamas dabar, tai kokius 200 metų, bet netrukus mes pradėsime suprasti laiką kitaip, taip kad jam sunku pasakyti tiksliai.
Mes kalbėjomės apie valandą ir mane vis labiau ir labiau žavėjo ne pagal amžių subrendęs jo protas ir prasmingi atsakymai. Kaip paaiškėjo pokalbio metu, kai kurie atsakymai priklausė „balsui iš telefono“. Pirmiausia, ką man pasakė Deividas, tai, kad vakar vakare, kai sužinojo iš mamos, kad kitą dieną jį ves pas psichologą, Agchtonas paprašė perduoti psichologui, kad viskas apie ką bus kalbama turi būti įrašyta, net jei man tai nepriimtina, ir kad viskas apie ką čia bus kalbama yra absoliuti tiesa, ir kad aš nepergyvenčiau dėl vazos, kurią sudaužiau šį rytą bandydama uždaryti langą. Įsivaizduokite, kaip aš išsigandau, juk aš buvau vienintelis žmogus kuris tai žinojo! Taip man buvo pateiktas patvirtinimas, kad viskas ką šis vaikas patiria yra tiesa. Lyg būtų nuėmę man nuo akių raištį. Tada aš supratau, kaip neadekvačiai mąsčiau, kai maniau, kad jo girdimi balsai yra tik lakios vaizduotės vaisius arba netgi polinkis į šizofreniją, ar tiesiog noras pasirodyti, būti aukščiau už kitus.
Tokiu būdu aš atsidūriau padėtyje, kurioje esu ir dabar – aš tapau rašytoja.
Jam vadovaujant, aš pabandžiau išsakyti, susisteminti svarbiausią informaciją. Aš Jums perteikiu jo Žinią, tokiu būdu, kokiu pati ją gavau, be pataisymų, žodis į žodį. Ir dėkoju jums už laiką skirtą šitai knygai. Kai kas palaikys ją prasimanymu, kai kas supras. Pirmųjų prašau man atleisti, kitiems linkiu rasti savo kelią ir sužinoti savo misiją.
Per mūsų antrą susitikimą vaikas man pasirodė labiau artimas, lyg pažinočiau jį ilgą laiką. Tarp mūsų atsirado toks jausmas, koks būna tik tarp senų draugų. Aš paklausiau, ar man reikia uždavinėti klausimus, ar jis pats pasakos, kaip jam labiau patiktų. Šiek tiek pagalvojęs, atsakė, kad geriau bus jei aš klausinėsiu.