Jungtinė Karalystė. Kaip liūdna, kai jie išskrenda

   Žmones todėl taip traukia susitikimai su ateiviais, kad niekada neži­nai, ką teks patirti. Kai kurie susitikimai būna baisūs, per kai kuriuos pamatai stulbinančių dalykų.

Mes su Rojumi Sandbachu tyrėme įvykį, nutikusį Dženei — itin protingai ir išsilavinusiai rūpybos tarnybos padėjėjai iš Vakarų Jork­šyro. Tai, ką jai teko patirti, padarė mums didelį įspūdį. Dženė be galo atvira liudininkė. Jos pavyzdys atskleidžia, kodėl šiuo fenome­nu taip tiki tie, kurie patys jo ieško.

   Tuo metu, kai įvyko susitikimas su ateiviais, Dženė gyveno tarp kalvų įsikūrusiame Valsdeno (Walsden) kaime, esančiame už dviejų mylių nuo Todmordeno. Tai Vakarų Jorkšyras. Šį miestelį būtų ga­lima vadinti NSO grobimų Europoje sostine — tiek daug įspūdingų kontaktų su ateiviais įvyko jo apylinkėse. Pavyzdžiui, praėjus lygiai dvejiems metams po to, kai Dženė išvydo kažkokias šviesas, o isto­rija apie ją dar niekur nebuvo išspausdinta, Barnlio (Burnley) kelyje iš patrulinio automobilio buvo pagrobtas Valsdeno policininkas. Šį įvykį gerai žino visi NSO tyrinėtojai.

Dženės susitikimas su ateiviais yra ne mažiau svarbus. Visi jai anksčiau nutikę įvykiai nuostabiai panašūs į parodymus apie kontak­tus su ateiviais; tačiau daugelis tyrinėtojų, nekalbant jau apie pačius pagrobtuosius, nežino šito fakto.

Pavyzdžiui, ji sako, kad nuo penkerių iki aštuonerių metų maty­davusi keistus šviesos rutulius tokio dydžio kaip krepšinio kamuo­liai. Jie įskrisdavo įjos miegamąjį ir plūduriuodavo aplinkui. Kai tik ji pašaukdavo tėvus, „ugnis" išnykdavo. Daugelis liudininkų sako, kad tokie kamuoliai juos džiugindavę, jie net žaisdavę su jais. Tai panašu į įžangą, po kurios turi prasidėti kiti susitikimai. Aš ją vadinu „psichiniu žaidimu", nes tie kamuoliai yra tarsi žaislai, skirti vaiko psichiniam ugdymui. Galima sakyti, jog toks žaidimas padeda pa­grobtajam vėliau išsiugdyti galimybę keisti sąmonės būseną.

Tokiems žmonėms vėlyvoje vaikystėje ir pirmaisiais brandos me­tais paranomalūs įspūdžiai yra įprastas reiškinys. Dženė dažnai sap­nuodavo ryškius sapnus (kuriuos miegodama galėdavo sąmoningai kontroliuoti), net patirdavo netikrų atsibudimų (kai tikėdavo prabu­dusi tik dėl to, kad įsitikintų, jog vis dar miega) ir įspūdžių, kai, pasak jos pačios, palikdavo savo kūną ir mintimis nukeliaudavo į kitas vietas, o vėliau patikrindavo ten nutikusius įvykius su tais, kuriuos ji „matė". Tokiais atvejais daug reiškia nuojauta, dažnai pa­sirodo vaiduokliai. Dženei irgi taip būdavo.

Artimas susitikimas su neatpažintais objektais parodo tą iliuzinę ribą tarp realybės ir pakitusios sąmonės būsenos. Ji buvo išsirengusi pajodinėti ir jau grįžo namo kalvų šlaitais, lydima šuns. Staiga šuo sustojo ir pasielgė taip, kaip niekada nebuvo elgęsis iki tol ir vėliau — pažiūrėjo į dangų. Dženė žvilgtelėjo ten pat ir išvydo objektą, po kuriuo ji tiesiog būtų praėjusi.

 

Objektas buvo lęšio formos, mėlynos neono spalvos, jo kraštuo­se buvo langai ar liukai. Jis išniro iš sidabriškai žalios miglos, kuri jj vis dar gaubė. Dženę pribloškėjo didinga tyla ir ji pajuto grynai estetinį pasigėrėjimą. Be to, iš jos sąmonės viskas išnyko, jautėsi taip, tarsi būtų su ateiviu „susijungusi sielomis". Nors ir nelabai religinga, bet sako, kad ją apėmė toks vienybės jausmas, koks, jos manymu, turėtų būti susitikus Dievą.

Po šių įspūdžių prabudo Dženės protas ir ji susidomėjo, kodėl niekas daugiau šito nemato. Tai buvo toks įspūdingas reginys, kad jį turėjo pamatyti pusė apylinkės gyventojų. O dabar atrodė, kad tik ji (ir dar jos šuo) buvo atrinkti kontaktui! Ji pastebėjo kitą neįprastą dalyką — prie pat žemės švytėjimas buvo labai ryškus, bet jis neap-švietė kalvos šlaito. Pagal fizikos dėsnius tai atrodė neįmanoma, bet taip iš tikrųjų buvo.  

Ji stovėjo apimta tokios būsenos, kurią Vitlis Stryberis po de­šimtmečio apibūdino kaip tam tikrą „bendravimą" su nepaprastu reiškiniu. Ji žinojo, kad jos sąmonė pakito. Tada pajuto savyje atei­vio balsą, aiškiai ištarusį: „Nebijok". Ji mano, kad jeigu kas nors tuomet ir buvo šalia jos, šito negirdėjo. „Pajutusi" šį balsą, liovėsi bijojusi, ir ją apėmė „ramybė bei malonus saugumo jausmas". Dženė sako:

—   Prisiekiu, jog kažkas išėjo iš to daikto ir tarė man: „Eime". Aš nusekiau iš paskos kaip ėriukas.

Dabar ji supranta, kad buvo užhipnotizuota. Ateivis tiesiog įvi­liojo į spąstus, iš kurių ji ne tik negalėjo, bet ir nenorėjo ištrūkti.

Po to prisimena, kad laikas ir erdvė jai tapo bereikšmiai. Jos būsena buvo tokia, kokią vadiname „Ozo veiksniu" ir intelekto su­sijungimu. Pajuto, kaip jos galvoje atrenkama ir analizuojama per visą gyvenimą sukaupta patirtis. Tada staiga suvokė, kad objektas turi išskristi. Ją apėmė begalinis liūdesys. Dženė sako (tai vienintelis toks atvejis, kai buvo išreikšti tokie jausmai):

—  Aš prašiau, kad man leistų būti su jais. Tačiau žinojau, kad jie turi išskristi. Jie pasakė man, kad nepadarė ir nepadarys nieko blogo ir mane saugos.

Tada objektas suskilo į dvi dalis ir pažėręs kibirkščių spiečių kaip „akmuo iš katapultos" šovė į dangų.

Dženė nebijo prisipažinti, kad stovėjo dykynėje ir žvelgė į tuščią dangų, o ašaros ritosi skruostais. Širdyje sumišo susižavėjimas ir kančia. Ji žino, kad šito tikriausiai niekas negali suprasti; pati ilgai kovojo su tokiais jausmais. Tai buvo didžiausia kliūtis, dėl kurios ji negalėjo apie tai pasakoti kitiems. Pats įvykis buvo ne toks svarbus kaip jo poveikis.

Per pokalbį moteris mėgino pasakoti apie šį susitikimą kaip ga­lėdama aiškiau, kad ir kiti suprastų, ką jai teko patirti. „Aš tiesiog atsiskyriau pati nuo savęs. Mano esybės neliko. Žinau, jog tai skam­ba siaubingai subjektyviai, bet atrodė, lyg aš būčiau virtusi kompiu­terio terminalu. Aš mėginu kiek įmanoma tiksliau tai apibūdinti, bet nepajėgiu šito išreikšti žodžiais."

Pasak Dženės, tai atrodo taip, lyg vaikščiotum po kalvas ir ras­tum danguje kabantį lainerį QE II. Nustebęs triniesi akis, mirkčioji, bet jis vis tiek kabo. Paskui išnyksta. Net nesuabejojęs supranti, kad jis iš tikrųjų buvo, bet taip pat žinai, jog niekas kitas tuo nepatikėtų, net jeigu ir mėgintum apie tai papasakoti. Dėl to atsiranda daug didesnis bejėgiškumo jausmas negu dėl paties susitikimo. Šiuos žo­džius ji ištarė tokiu balsu, kad mane visiškai įtikino.

Atrodo, kad po šitokio įvykio liudininkui turėtų išlikti užslopinti prisiminimai, bet Dženė, ilgai galvojusi, atsisakė leistis užhipnoti­zuojama ir šitaip juos atgaivinti.

Ji sako, jog tai „ ... plevena ties mano atminties riba... Mane tai nuolat erzina, nes atrodo, jog tuoj viską suprasiu. Tikiu, jog vieną gražią dieną, kai jie bus tam pasirengę, sužinosiu tiesą. Tačiau laikas dar neatėjo."

Apie tokius pačius jausmus kalba susitikusieji su ateiviais visa­me pasaulyje. Jų žodžiai bauginančiai panašūs. Bet kuris iš jų, pa­mėginęs kaip Dženė papasakoti apie tai kitiems, greitai įsitikina, kad tai iš tikrųjų realus ir labai reikšmingas, nepaprastas įvykis, nesvar­bu, kas tai iš tikrųjų būtų.

Koks bebūtų susitikimas — realus, nerealus, o galbūt visai kito­kio pobūdžio, tačiau jis daug svarbesnis negu paprastas Nilo Arm­strongo (Neil Armstrong) nusileidimas kur nors Veneroje ir jo pasa­kyti žodžiai: „Nuveskite mane pas savo vadą". Tokie įvykiai kaip nutikęs Dženei padeda geriau ištirti pačią susitikimų esmę. Dženė atskleidė tuomet ją apėmusius jausmus ir apibūdino, kaip dėl to keičiasi gyvenimas. Po keturiolikos metų kontaktas ėmė nebeduoti jai ramybės. Ji žino, kad niekada neatsikratys prisiminimų apie jį.

Verta paminėti, kad yra ir kita keisto fenomeno forma, kuri ne­paprastai panaši į kontaktą su ateiviais. Tačiau ją tiria visai kita grupė mokslininkų, gydytojų ir psichologų. Daugelis iš jų net neži­no, kad yra ryšys tarp šių dviejų neįtikėtinų reiškinių. Abiem atve­jais liudininkų parodymai atspindi neįprastus įvykius, pačių liudi­ninkų sugebėjimai kurti įvairiausius vaizdinius yra daug didesni ne­gu vidutiniai, susitikimo pradžioje pakinta liudininkų sąmonė, jie regi ryškias magiškas arba mistiškas šviesas, pradeda bendrauti su daug tobulesnio proto esybėmis, jiems liepiama grįžti atgal, net jei­gu ir kyla noras įeiti į tą nuostabią šviesą ir susilieti vienovėje. Dauguma liudininkų sako, kad jų atmintyje sukaupti gyvenimo įspū­džiai buvo peržvelgti ir ištirti, o grįžta jie apimti jausmo, kad jų sąmonės gelmėse yra paslėpta kažkas labai reikšmingo ir tas kažkas dar paaiškės vėliau. Patirti įspūdžiai visam laikui pakeičia daugelio šių žmonių gyvenimą, jie būna apimti gilaus liūdesio, jog susitiki­mas baigėsi.

 

Šį tokį panašų į kontaktus su ateiviais fenomeną mokslininkai tyrė beveik tiek pat laiko kaip ir pagrobimus. Jis buvo pavadintas NDE (Near Death Experience — Artėjančios mirties pojūtis). Tai dažniausiai laikoma tarsi žvilgtelėjimu į anapusinį gyvenimą arba sąmonės „kitapus" gyvenimo karalystę.

Šiuos stebėtinus sutapimus atsitiktinai aptiko NDE specialistas daktaras Kenetas Ringas (Kenneth Ring), nors kai kurie ufologai apie juos šnekėjo jau keletą dešimtmečių. Galbūt mes pagaliau im­sime tirti, kas sieja šiuos du neįtikėtinus reiškinius.