Kanada. Per karšta, kad galėtum paliesti

  Kanadoje irgi yra įvykę susitikimų su ateiviais, bet daug mažiau negu JAV. Tačiau vienas išskirtinis įvykis reikšmingas dėl dviejų priežasčių — liudininkas ilgai ir nuodugniai apžiūrinėjo nusileidusį objektą, be to, liko šio susitikimo įrodymas. Šį įvykį atidžiai tyrė Krisas Rutkovskis (Chris Rutkowski).

Atsitiko tai mažučiame gražiame miestelyje Falkon Leike (Fal-con Lake), apsuptame daugybės nedidelių ežerų. Tai labai nuošali vieta Manitobos provincijos pakraštyje, netoli visą Kanadą kertan­čios automagistralės iš Vinipego į Tander Bėjų (Thunder Bay). Buvo 1967 metų gegužės 20 diena. Gerbiamos šeimos galva Stivenas Mi-kalakas (Stephen Michalak), šiaip jau dirbantis mechaniku, keletą dienų buvo paskyręs mėgstamam užsiėmimui — klaidžiojo po apy­linkes ir rankiojo kvarco mineralus, kurių šiose vietose slūgso di­džiuliai klodai. 

Po vidurdienio jis nuklydo į pelkėtą vietovę maždaug už mylios nuo plento. Eidamas išgirdo gagenant žąsis ir apstulbęs išvydo iš dangaus krintančius du ovalo formos laivus, švytinčius ryškiai rau­dona spalva. Vienas laivas stabtelėjo, keletą akimirkų pakabojo vie­noje vietoje ir nuskrido. Jo spalva ėmė blankti ir virto pilka. Antrasis nusileido ir pakibo prie pat žemės.

Mikalakas pamanė, kad tai nauji kariniai lėktuvai, galbūt ameri­kiečių. Jis atidžiai stebėjo, kaip objektas „atvėso" ir raudona jo spal­va virto žėrinčia metaline. Norėdamas apsaugoti akis nuo akmenų skeveldrų, buvo užsidėjęs suvirintojo akinius. Jie labai pravertė, nes iš plyšių objekto viršuje sklido ryški purpurinė šviesa. Tai tikriausiai buvo ultravioletiniai spinduliai, nes žeidė akis net pro akinius, nepri­dengtus apsauginiais filtrais. Mikalakas atsisėdo ant akmens ir ėmė atidžiai apžiūrinėti objektą. Pajuto, kaip nuo laivo ritasi karščio ban­gos ir plūsta keistas kvapas, panašus į sieros. Tuo metu atsivėrė durys ir jam kilo noras prieiti arčiau. Girdėjo sklindančius iš vidaus balsus. Tai sustiprino įsitikinimą, kad prieš jį — amerikiečių bando­masis lėktuvas. Priėjęs įkišo pro tarpdurį galvą!

Jis prisimena, kad pasakė: „Okei, jankiai, kokios bėdos? Išeikit, tuomet pažiūrėsim, ką galime padaryti".

Atsakymo nesulaukė, bet balsai nutilo. Tada jis mėgino šnekėti keletu kitų kalbų, kurias mokėjo, — rusų, prancūzų, vokiečių ir ita­lų. Vėl tylu. Viduje matė tik ant prietaisų skydų švytinčias lemputes, bet nuo ryškios šviesos skaudėjo akis, todėl teko ant akinių užsidėti apsauginius filtrus. Nustebęs išėjo laukan, tada išvydo skydų uždan­gą. Atidžiai apžiūrėjo paviršių. Jis buvo labai lygus, be jokių sujun­gimų, ir taip nušlifuotas, kad atrodė lyg stiklas. Nuo atsispindinčios šviesos buvo susidariusi vaivorykštė. Mikalakas palietė paviršių ir pamatė, kad pradegė pirštinės, o kai netyčiomis brūkštelėjo skrybė­le, šiek tiek nusvilo jos kraštas.

Tuo metu objektas ėmė suktis ir šiek tiek pakilo. Iš šalimais esančios ventiliacinės angos, uždengtos grotelėmis, tvokstelėjo gū­sis karšto oro, nuo jo užsiliepsnojo marškiniai ir liemenė. Skausmas nutvilkė kūną. Mikalakas nusiplėšė drabužius. Ten, kur jie nukrito, užsidegė krūmai. Paskui objektas ėmė kilti. Į Mikalaką tvojo su­spausto oro banga. Pasklido kvapas, panašus į sieros dvoką ir į de­gančių elektros laidų smarvę.

Nusvirduliavęs prie akmens pamatė, kad kompasas keletą aki­mirkų sukiojosi kaip pašėlęs. Mikalaką siaubingai pykino, galva ply­šo nuo skausmo. Jis nutarė eiti ieškoti pagalbos. Ilgai klampojo iki automagistralės. Keletą kartų turėjo pailsėti, nes buvo labai bloga. Pagaliau priėjo automagistralę ir sustabdė Kanados Karališkosios policijos automobilį. Papasakojo ką regėjęs, bet policininkas atsakė, kad „turi atlikti kitus įpareigojimus", ir nuvažiavo.

Į motelį Falkon Leike grįžo 16 vai., bet į vidų nėjo, nuogąstavo, jog yra „užsikrėtęs", nes nuo jo sklido bjaurus kvapas. Ir šeimos nariai tai patvirtino. Pasidomėjo, kur galėtų rasti gydytoją. Paaiškė­jo, kad gydytojas gyvena Kenoroje (Kenora), už 45 mylių į rytus Ontario provincijoje. Tada Mikalakas nusprendė pirmuoju autobusu grįžti į Vinipegą. Paska ibinęs namo pasakė žmonai, jog truputį nu­kentėjo, bet rūpintis dėl to neverta. Vyresniojo sūnaus paprašė, kad pasitiktų jį autobusų stotyje 10 vai. 15 min. Pamatęs, kaip tėvas atrodo, sūnus nedelsdamas nuvežė jį į labdaros ligoninę.

Ligoninėje Mikalakas pasakė gydytojui tik tiek, kad jį apdegino iš lėktuvo išsiveržusios karštos dujos. Nudegimai, atrodantys lyg šachmatų lenta, buvo nufotografuoti. Gydytojas žaizdas sutvarstė ir Mikalaką išleido. Kitą dieną jis kreipėsi į vietinį laikraštį ir papasa­kojo apie šį įvykį, pridūręs, kad taip pasielgti yra jo „pareiga".

Gegužės 22 dieną liudininką aplankė gydytojas. Jis nustatė, kad nudegimai yra antro laipsnio ir silpnesni, bet po dvidešimt metų, 1987 -aisiais, kaip teigia Rutkovskis, ant odos vis dar buvo nudegi­mo žymių. Mikalakas buvo gydomas, o gegužės 23 dieną nuvyko pas radiacinių ligų specialistą. Šis nustatė, jog tai cheminiai nudegi­mai, sukelti ne radiacijos, o karščio. Pykinimas ir nuovargis pamažu praėjo, bet liudininkas teigė, jog neteko apetito ir labai suliesėjo. Šiokį tokį negalavimą rodė tik kraujo tyrimo rezultatai. Gegužės pabaigoje radiaciniams tyrimams du kartus paėmus kraujo mėginių, paaiškėjo, jog 10 procentų sumažėjęs limfocitų kiekis, bet abu kar­tus tai kompensavo normalus trombocitų kiekis. Iš to galima daryti išvadą, kad Mikalakas nebuvo apšvitintas.

Mikalakas buvo daug kartų netiesiogiai apkaltintas (pavyzdžiui, kad apsidegino namuose darydamas raketą arba girtas įkrito į laužą per pokylį sode). Negalėdamas to daugiau kęsti, 1968 metų rugpjū­čio mėnesį pats nuvyko išsitirti į garsią Majo (Mayo) kliniką JAV.

Už tai jam teko pakloti nemenką sumą. Nors ir turėjo raštišką įrody­mą, jog tyrėsi šioje klinikoje, jos gydytojai tai neigė ir neatsiuntė jokių tyrimo rezultatų. Tada Mikalakas nusiuntė jiems išrašo kopiją. Klinikų vyriausybė skubiai patvirtino, kad jis gydėsi pas juos, bet jam nustatytas tik menkas alsavimo pagreitėjimas. Paties Mikalako pastangomis jam buvo atliktas psichiatrinis testas, bet neaptikta, kad jį kamuotų haliucinacijų manija arba emociniai sutrikimai.

O apie vietovės tyrimą reikia pasakyti štai ką. Mikalakas tris kartus mėgino pasiekti, kad būtų ištirta ir pati nusileidimo vieta, bet jam būdavo mandagiai atsakoma. Iš ten paimtuose žemės mėginiuo­se radžio palyginti daug, todėl Sveikatos ir rūpybos departamentas nusprendė tą vietą aptverti ir neįleisti žmonių. Tačiau užterštas pa­sirodė tik nedidelis plotas. Visas kitas natūralus fonas buvo toks, kokį sukeldavo apačioje slūgsantis uranas, tad žmonėms nebuvo už­drausta ten lankytis.

Apie šį įvykį galima dar daug spėlioti ir ginčytis, bet daugelis žmonių, šnekėjusių su Mikalaku, įsitikinę, kad jis nemelavo.