Kosmoso kiaušinis. Kinai

IŠ PRADŽIŲ VIEŠPATAVO CHAOSAS. Jis buvo vištos kiaušinio formos. Kiaušinio viduje glūdėjo in ir jang, dvi priešingos jėgos, iš kurių susideda visata. In ir jang — tai tamsa ir šviesa, moteriškumas ir vyriškumas, šaltumas ir karštumas, šlapumas ir sausumas.


Vieną dieną kiaušinio viduje besigrumiančios jėgos jį perskėlė. Sunkesnės dalelės nusileido ir sudarė žemę, o lengvesnės pakilo ir sudarė dangų. Tarp žemės ir dangaus stovėjo Pangu, pirmoji gyva būtybė. Diena iš dienos, aštuoniolika tūkstančių metų, žemė ir dangus vienas nuo kito vis tolo ir tolo, ir kiekvieną dieną tokiu pačiu greičiu augo Pangu, kad užpildytų erdvę tarp dangaus ir žemės.

Pangu kūną dengė tankūs gaurai, kaktoje styrojo du ragai, o iš viršutinio žandikaulio kyšojo dvi iltys. Kai jis džiaugdavosi, oras būdavo gražus, o kai susirūpindavo ar užsirūstindavo, pradėdavo lyti arba kildavo audra.

Žmonės apie didįjį Pangu pasakoja dvi skirtingas istorijas. Vieni sako, kad laukdamas, kol susidarys pasaulis, jis pavargo laikyti dangų ir žemę atskirtus ir mirė. Jo kūnas suskilo į dalis: galva virto šiaurės kalnu, pilvas vidurio kalnu, kairioji ranka — rytų kalnu, dešinioji — vakarų kalnu, o pėdos - pietų kalnu. Jo akys tapo saule ir mėnuliu, kūnas — žeme, iš plaukų radosi medžiai ir augalai, o iš ašarų - upės ir jūros. Jo kvėpavimas virto vėju, o balsas -griaustiniu ir žaibu.

Pangu blusos virto žmonėmis.
Tačiau kiti teigia, kad Pangu kartu su pirmuoju vėžliu, pirmuoju feniksu, pirmuoju drakonu ir pirmuoju vienaragiu kūju ir kaltu suteikė visatai formą. Jis valdė žmoniją pirmuoju istorijos laikotarpiu. Kiekvieną dieną iš savo aukšto sosto Pangu juos mokė, kol jie viską sužinojo apie saulę, mėnulį, žvaigždes danguje ir jūras. Jo klausydamiesi, žmonės pamiršdavo savo nuovargį.
Tačiau vieną rytą, kai visa išmintis jau buvo perduota žmonijai, didysis Pangu dingo ir daugiau niekas niekada neberegėjo jo aukštajame soste.

Vienoje iš istorijų apie Pangu pasakojama, kaip jis keliauja po pasaulį kartu su keturiais išgalvotais gyvūnais, kurie senovės Kinijoje turėjo simbolinę reikšmę: tai drakonas, visų žvynuotų būtybių vyriausiasis; vėžlys, visų gyvių su kiautais vyriausiasis; feniksas, svarbiausias tarp visų plunksnuočių, ir vienaragis, viršiausias tarp visų gauruotų gyvūnų.