Liekanos

    1950 metų balandžio 24 dienos vėlų vakarą Šiaurės Italijos Varezės miesto gyventojas Brunas Fakinis (Bruno Facchini) išėjo laukan pa­kvėpuoti grynu oru po ką tik praūžusios audros. Danguje jis išvydo šviesas ir pamanęs, kad žaibas galėjo trenkti į elektros liniją, nuėjo patikrinti. Tačiau tai buvo ne žaibo padariniai, o kupolo formos ob­jektas su kopėčiomis. Ant jo viršaus, apsupto žalsvomis šviesomis, stovėjo šviesiaodė normalaus ūgio arba šiek tiek aukštesnė už žmo­gų būtybė naro rūbais ir virino laivo paviršių.

Fakinis pamanė, jog tai lėktuvas iš kurios nors netoliese esan­čios karinės bazės, ir nutarė pasisiūlyti padėti dirbančioms būty­bėms, nes jų buvo keletas. Atsakymo nesulaukė, bet išgirdo „tarsi didžiulio avilio zvimbimą" ir pamatė, kad būtybės įtraukė kopėčias į apskritą objektą. Tik dabar supratęs, kad mato ne lėktuvą, puolė šalin. Tačiau vos žengė žingsnį, viena būtybė nukreipė į jį vamzdelį ir tvykstelėjo šviesos spindulys. Brunas sako, kad buvo parblokštas ant žemės kažko panašaus į suspausto oro srovę ir trenkėsi į lauko gale esantį paženklintą akmenį.

Kol jis gulėjo visas nusibrozdinęs ir kentėdamas skausmus, bū­tybės toliau dirbo savo darbą ir nekreipė į jį jokio dėmesio. Netrukus jos sulindo į objektą ir zvimbimas pagarsėjo. Paskui objektas šovė aukštyn ir išnyko.

Kitą dieną liudininkas pranešė apie tai policijai ir nuėjo atgal į įvykio vietą. Ten aptiko ant žemės išdegintų lopų, įspaudų ir rado kažkokių savotiškų metalo gabalų. Pamanęs, jog tai likučiai nuo to, ką virino ateivis, juos pakėlė. Jie blizgėjo ir buvo grūdėti. Liudinin­kas nunešė juos ištirti ir tvirtina, kad paskui jam buvo pasakyta, jog tai „nedylantis" metalas.

1953 metų rugsėjo mėnesį nepriklausomi NSO tyrinėtojai moks­liniame metalurgijos institute atliko tyrimą. Jų išvados tokios: meta­lo gabalėlių spalva geltonai balta, jie sveria 1 kg 64 g, o juos sudaro 74 procentai vario, 19 procentų alavo ir mažesni kiekiai kitokių metalų. Pasak tyrinėtojų, tai buvo „švinuota bronza", o jos mikro-grafinė struktūra „visiškai normali". Kitaip sakant, jeigu tai buvo ateivių naudotos metalo atliekos, tai, kad ir kaip būtų gaila, jos labai jau žemiškos ir nieko neįprasto apie jas pasakyti negalima.

Taip jau atsitiko, kad tokių pranešimų vėliau susikaupė šūsnys. Ir visuose buvo kalbama apie NSO nusileidimo vietoje rastus metalo gabaliukus. Iš visur surinktieji buvo visai žemiški. Iš tikrųjų jokiais kitais atvejais, išskyrus mūsų minimą, jie nebuvo taip aiškiai siejami su NSO ar net tiesiogiai priskiriami ateiviams.

Vienintelis atvejis, kai būtų galima šiek tiek realiau įrodyti, kad tas metalas yra ateivių, pats yra ne visai aiškus. Į laikraštį atkeliavo neįskaitomai pasirašytas laiškas, kuriame sakoma, kad 1957 metų rugsėjo 10 dieną trys brazilų žvejai matė, kaip NSO nukrito į van­denyną netoli Ubatubos. Paskutinę akimirką objektas stabtelėjo, stai­giai šastelėjo aukštyn ir sprogo, pažerdamas metalo nuolaužas į van­denį. Keletas nuolaužų nukrito ant kranto ir buvo nusiųstos į laikraš­tį, bet nors ir labai stengtasi, liudininkų nepavyko rasti.

Ufologijos daktaras Olavas Fontesas tas nuolaužas nusiuntė iš­tirti tarptautinį pripažinimą pelniusiam chemikui į geriausią valsty­binę laboratoriją. Ten jos buvo suskaidytos, atlikta keletas bandymų. Tirta įvairiais būdais, pavyzdžiui, daryta spektrografinė ir atominė struktūrinė analizė. Gauti stulbinantys rezultatai. Pasirodo, šis meta­las — itin grynas magnis, padengtas plonute magnio hidroksido plė­vele.

Tai visiškai atitiko pasakojimą, kad skriedamas didžiuliu greičiu iš dangaus per Žemės atmosferą nukrito objektas. Be to, 1957 m. Brazilijoje buvo neįmanoma išgauti tokio gryno magnio. Gaila, kad bandymams paimtas pavyzdys buvo visiškai sunaikintas, bet liko dar dvi nuolaužos.

Vėliau tiriant jas Jungtinėse Valstijose paaiškėjo, kad tas magnis ne toks jau grynas, kaip buvo pareikšta ištyrus pirmąjį pavyzdį. 1969 metais chemijos daktaras Rojus Kreigas (Roy Craig) Kolorado uni­versitete atliko JAV vyriausybės pavestą tyrimą ir nustatė, kad vie­noje nuolaužoje yra truputėlis stroncio.

Nors tai gal ir keista, bet 1957 metais Jungtinės Valstijos turėjo eksperimentams skirtų priemonių, kuriomis galėjo išgauti tokį magnį.

Aštuntajame dešimtmetyje su šiais vis retesniais NSO įrodymais buvo atliekama daugiau bandymų, nes mūsų technika vis tobulėjo. Nustatyta, kad tokia kristalų struktūra labai tinka kosminiams skry­džiams, bet tik vėliau su ja buvo eksperimentuojama laboratorijose. 1957 metais ne tik neturėta technologijos tokiems kristalams gamin­ti, bet net nebuvo suformuluota idėja. Nors kai kas tokiai nuomonei prieštarauja.

Per vienus iš paskutiniųjų devintojo dešimtmečio eksperimentų, aprašytų Australijos pramonės chemiko ir NSO paliktų pėdsakų eks­perto Bilo Čolkerio (Bill Chalker), magnyje buvo aptikta labai tiks­lių metalo izotopų. Gal tai ir keista, bet Žemėje tokių nėra. Net ginčytis nėra ko — jie negalėjo būti sukurti pas mus.

Ir vėl pritrūksta įrodymų, kad galėtume nustatyti akivaizdžiausio pavyzdžio nežemišką kilmę. Tačiau Ubatubos atvejis yra bent jau šansas įrodyti, kad tai nuolauža nežinomo daikto, buvusio kažkur už Žemės ribų. Gaila, bet atrodo, kad šito niekada nepavyks įrodyti, o tie, kurie mano, kad kontaktai su ateiviais iš tikrųjų vyksta, turėtų susirūpinti, kad nėra jokių liekanų, kurias pagal savo savybes ir reikšmę bent jau iš dalies būtų galima laikyti įrodymais.