Mitai

MITAI-TAI PASAKOJIMAI apie dievus ir į dievus panašius didvyrius. Juose pasakojama apie pasaulio pradžią ir pabaigą, sukūrimą ir griovimą, gyvenimą ir mirtį. Juose atsakoma j gyvenimo keliamus klausimus kaip ir kodėl.
Žodis „mitas" kilęs iš graikiško žodžio mythos, reiškiančio „prasimanymas" arba „žodis". Vakarų menui ir literatūrai graikų mitai apie Olimpo dievus yra neišsenkantis šaltinis, kurio pasakojimų ir vaizdinių lobynuose menininkai ir rašytojai dar ir šiandien - jau seniai išnykus tikėjimui graikų dievais - atranda kažką nauja ir prasminga.
Žinoma, graikų mitai tėra tik dalis visos pasaulio mitologijos. Kad ir kur žmonės gyventų, jie pasakoja legendas apie tai, kaip buvo sukurtas pasaulis, kaip jame apsigyveno žmonės ir gyvūnai, kokie buvo dievo ar dievų, kuriuos jie garbino, būdas ir elgsena.
Kai atsiranda mitas, žmonės juo tiki iš visos širdies. Todėl mitai nėra tik paprasti pasakojimai: kiekvienas mitas — žmogiškos tiesos strėlė. Mitai ir su jais susiję ritualai dažnai būdavo aikomi didžiausioje paslaptyje. Net ir šiandien ne viską žinome, kas vykdavo per Eleusino misterijas, senovės graikų vaisingumo šventę. Sis kultas rėmėsi mitu apie derlingumo deivę Demetrą ir jos dukterį Persefonę, tačiau niekas niekada nedrįso atskleisti jo apeigų paslapčių.
Tokios pat paslaptingos buvo ir sijų vinebagų Gydymo apeigos. Buvo įspėjama: „Niekada niekam neprasitark apie šias apeigas. Tebūnie tai visiška paslaptis. Jei tu ją atskleisi, ateis pasaulio pabaiga. Mes visi mirsime..." Kai 1908 m. genties narys Džesperis Gyvatės Kirtis atskleidė paslaptį, vinebagų senasis pasaulis žlugo.

Kas vienam mitas, kitam religinis tikėjimas; kas vienam tiesa, kitam prasimanymas. Polas Reidenas, kuriam Džesperis Gyvatės Kirtis papasakojo vinebagų Gydymo apeigų paslaptį, pacitavo eskimų vadą Anarulunguaką, kuris, stovėdamas ant Niujorko dangoraižio stogo, pareiškė: „Matau daug daugiau, nei galiu suvokti protu. Vienintelis būdas išsigelbėti nuo beprotystės - manyti, jog mes visi, nespėję to suvokti, staiga mirėme ir tai jau yra kito gyvenimo dalis".

Kai imi lyginti visus šiuos pasakojimus, pamažu paaiškėja nuostabus dalykas.
Mitai - tai žmonijos svajonės, sapnai. Kaip ir sapnai, jie atrodo labai keisti ir tuo pat metu nepaprastai pažįstami. Australijos aborigenai, kurie mitus laiko neginčijama tikrove, laikotarpį, kai buvo sukurtas pasaulis ir protėviai suformavo kraštą, sukūrė žmones ir įvedė tradicijas, vadina sapnalaikiu. Tačiau sapnalaikis nėra tolima praeitis, tai amžina dabartis, dalis „sapno", kuris užmezga gyvą ryšį tarp žmonių, nemirtingų protėvių ir šalies. Australams šį gyvą ryšį parodo „dainos eilutės", takai, menantys sapnalaikio nemirtingų protėvių klajones.
Visos šių dainų eilutės sueina į švenčiausią australų vietą Uluru, anksčiau baltųjų Australijos gyventojų vadintą Erso uolos vardu. Tardamas, vaizduodamas ar piešdamas dainos eilutes, australas iš tikrųjų įžengia į sapną.

Pašalietis vargiai gali tikėtis, kad mitas jam sukels tokius pat stiprius jausmus, kokiais mėgaujasi juo gyvenantis žmogus. Visuomet būna dalykų, kurių neįstengiame suprasti ar įvertinti, kurie buvo iškreipti verčiant ar perpasakojant. Kaip ir poezija, mitai atstumia tuos, kurie nori juos pagrįsti, paaiškinti, ir traukia pasiruošusius klausytis ir mokytis. Kaip sakė senovės graikų fdosofas Aristotelis: „Išminties draugas yra ir mitologijos bičiulis".
Mitų išmintis, vidinė prasmė ir paslaptis perteikiama pasakojimais. Visame pasaulyje žmonės mėgsta pasakoti ir klausytis pasakų. Štai kodėl atsirado mitai, štai kodėl jie išliko, vystėsi ir kito. Pasakotojas ir klausytojas, dalydamiesi mitu, dalijasi paslaptimi, kuri abu praturtina. Skandinavų mitologinė poema „Aukščiausiojo žodžiai" baigiasi eilutėmis:

Būk pasveikintas, gražiakalbi,
būk pasveikintas, visažini, Džiaugsmas tam, kurs suprato, Malonumas tiems, kurie klausėsi.

Džiaugsmas, supratimas ir malonumas; kalba, klausymas ir žinojimas. Tai svarbiausia mitologijoje.
Skandinavų mitologija sudėta į poemas, sukurtas tuomet, kai vikingai garbino pagoniškus dievus, ir j prozos kūrinius, parašytus po to, kai vikingai perėmė krikščionybę. Permainų laikotarpiu pagonių ir krikščionių legendos dažnai susipindavo. Taip Anglijoje, Kambrijos grafystėje, Gosforto bažnyčios šventoriuje stovinčio kryžiaus vienoje pusėje pavaizduotos scenos iš Ragnaroko, paskutinės skandinavų dievų kovos, o kitoje - Kristaus nukryžiavimas. Vikingai buvo karingi, tad perkurdami taikingesnių germanų genčių mitus didesnį dėmesį skirdavo nebe žemdirbystei, o kovoms.

 

Indėnai
Indėnų mitai išsirutuliojo susimaišius šimtams vietinių kultūrų Siaurės Amerikoje.
ACTEKAI Actekų imperija gyvavo nuo 1200 m. pr. Kr. iki 1519 m., kai ją sutriuškino ispanų užkariautojai. Actekų mitologija buvo išpranašavusi tikslią žlugimo datą.

Europa
312 m. romėnų imperatoriaus Konstantino atsivertimas į krikščionybę padarė galą graikų ir romėnų mitologijoms kaip gyvoms religijoms, taip pat keltų ir germanų dievybėms. Tačiau Skandinavijoje pagoniški dievai buvo garbinami iki XII a.

Afrika
Daugelis vietinių afrikiečių dievų ir mitų gyvuoja kartu su krikščionybe ir islamu. Kai kurie mitai, į Naująjį Pasaulį atnešti vergų, perėjo į vudu religiją, įsitvirtinusią Haičio saloje

AMERIKA
Actekų ir inkų imperijas sugriovė europiečiai užkariautojai, tad dauguma jų mitų buvo prarasti. Nuostabūs indėnų genčių mitai buvo užrašyti sugriaunant jų tradicinę kultūrą.

Skandinavai 
Skandinavų mitai buvo  užrašyti tik XIII a., kai šalis priėmė krikščionybę.

GRAIKAI 
Tikėjimas graikų dievais buvo labiausiai įsigalėjęs maždaug 800-330 m. pr. Kr. Daugelį jų dievybių perėmėc romėnai, duodami joms kitus vardus.

KELTAI 
Maždaug 750 m. pr. Kr.-lOO m. keltai užkariavo Siaurės Europą. Jų mitus užrašė romėnų istorikai ir krikščionių dvasininkai. Keltų mitologija nepaprastai praturtėjo viduramžiais.

EGIPTIEČIAI 
Senovės egiptiečių religija klestėjo maždaug nuo 3100 m. pr.Kr.,kai karalystė buvo suvienyta, iki 30 m. pr. Kr.

HAITIEČIAI 
Vudu, pagrindinės Haičio religijos, mitai yra Vakarų Afrikos ir katalikybės tikėjimų mišinys.

AFRIKIEČIAI 
Daug vietinių afrikiečių religijų, retkarčiais pasiekdamos ir kitas pasaulio šalis, pvz., Haitį, gyvuoja dar ir šiandien.

Sibiriečiai
Sibiro mitai tikriausiai buvo sukurti daugiau nei prieš 10 000 metų, ledynmečio laikotarpiu, kai klajoklių gentys apsigyveno stepėse.

Šumerai
Šumerų mitai atsirado ne vėliau kaip 3500 m. pr. Kr. Kai kurie šumerų mitologij ' elementai perėjo į krikščionybės tradicijas.

Kinai
Kinų liaudies mitai ir tradicijos atsirado maždaug 2000 m. pr. Kr. Kai kurie iš jų įsimaišė į daosizmo religiją, kuri išsivystė apie 200 m. Daosizmas, kaip ir  konfucianizmas bei budizmas, yra viena pagrindinių'kinų religijų.

Japonai
VIII a. atsiradusi sintoizmo religija, be senovės tradicijų, turi turtingą mitologiją. Taip pat yra išlikę ainų, pirmųjų Japonijos gyventojų, mitų.

Indai
Induizmas, vyraujanti Indijos religija, atsitado nevėliau kaip 1200 m. pr. Kr., kai pasirodė pirmieji induistų raštai - Vedos.

AUSTRALAI
Sapnalaikio mitai buvo sukurti daugiau nei prieš 40 000 metų, kai iš Azijos į Australiją atkeliavo pirmieji žmonės.

ESKIMAI
Eskimai iki šiol tiki gamtos dvasiomis. Arktyje eskimai gyvena daugiau nei 10 000 metų.

POLINEZIEČIAI
 Iki XIX a., kol Ramiojo vandenyno pietinių salų gyventojai nebuvo priėmę krikščionybės, jie garbino visą būrį dievų. Išsamiausia yra polineziečių mitologija.

Australija ir Okeanija
Australams viskas pasaulyje yra šventa, nes susiję su sapnalaikio protėviais. Todėl mitologija jiems nepaprastai svarbi. Polineziečių mituose gyvenimas, tikėjimas ir kraštovaizdis irgi artimai susiję.

Azija
Šios paprastos, bet įžvalgios ir išmintingos mitologijos visai kitokios nei sudėtinga Indijos induistų mitologija, kuri atspindi ilgą kelią į bendrą Indijos tautų kultūros katilą. Panašiai ir kinų bei japonų mitologijos neatskiriamos nuo painių filosofinių doktrinų. Tačiau kiekviena mitologija, kaip ir kiekviena religija, kelia tuos pačius klausimus apie pasaulio prigimtį ir gyvenimo bei mirties prasmę.

Visose mitologijose atsispindi kultūra, iš kurios jos kilusios. Žemdirbiai, pvz., kinai ar senovės egiptiečiai, ypač gerbė žemdirbystės ir vaisingumo dievus. Tuo tarpu australų, kurie buvo medžiotojai-rankiotojai, o ne žemdirbiai, mituose surinktos žinios, kaip išgyventi plačiose Australijos plynumose.

Čia pateikiama tik m aža dalis pasak ojimų, kurie sudaro pasaulio mitologiją, be to, vieni kraštai yra geriau pristatyti nei kiti. Užrašytos pasakos taip pat tėra tik kruopelė tų, kurios nuo amžių bylojo apie žmonijos baimę, viltis ir lūkesčius. Kai kurie mitai dingo be pėdsakų, kitų liko tik menkos nuotrupos.
Tad turime būti dėkingi tiems, kurie mūsų malonumui ir supratimui perdavė senovės mitus. Vienas iš jų - Sandovalis, Hastinas Tlotsihis, kuris 1928 m. lapkritį papasakojo antropologui Eilinui O'Brajanui navahų pasaulio sukūrimo mitą. „Aš sėdžiu tarytum ant kalno viršūnės ir žiūriu į ateitį, - kalbėjo jis. - Matau savo žmones ir jūsiškius gyvenančius kartu. Ateis laikai, kai mano žmonės pamirš, kaip jie anksčiau gyveno, bet vėl apie tai sužinos iš baltojo žmogaus knygų. Taigi privalote užrašyti tai, ką jums pasakoju, ir sudėti į knygą, kad būsimosios kartos žinotų tiesą".
Būk pasveikintas, gražiakalbi, būk pasveikintas, visažini!