Nežemiškos būtybės nusileido

   Neabejotina, kad dauguma žmonių mano, jog mus iš tikrųjų stebi ateiviai iš kitos žvaigždės. Mokslininkai atmeta šią versiją, nes pa­prasčiausiai nelaiko jos tinkamu paaiškinimu. Atrodytų, kad jie ne­nori nieko žinoti apie jokius kitus galimus atvejus. Iš dalies taip atsitiko todėl, kad masinės informacijos priemonės nuolatos mela­gingai triūbija, jog NSO — tai erdvėlaiviai. Jums lieka tik du keliai: arba jūs tikite nežemiškomis būtybėmis, arba NSO apskritai ne­egzistuoja. Dabar suprantate, jog tai klaidingas požiūris, bet jis buvo taip įkyriai mums peršamas, kad sunku jo atsikratyti.

Keista, bet mokslininkai neatmeta ateivių egzistavimo galimy­bės. Visatoje yra milijardai žvaigždžių. Yra akivaizdžių įrodymų, kad daugelį jų supa planetos ir bent keliose iš jų gali egzistuoti gyvybė. Juk ir NASA tuo įsitikinusi, todėl išleidžia daugybę pinigų, mėgindama sugauti radijo signalus, kuriuos, tikimasi, siunčia ten gyvenančios būtybės. NASA naudoja radiją — mes jį turime beveik šimtą metų, bet jis beveik netinka bendrauti tarp žvaigždžių. Jeigu pasiųstume radijo pranešimą į artimiausią planetą, kurioje galėtų gyventi protingos būtybės, tai atsakymo tektų laukti beveik dešimtį metų. O jeigu mėgintume šnektelėti su ateiviais iš daugelio planetų, jau prireiktų daugelio šimtmečių!

Mūsų technologija strimgalviais veržiasi pirmyn. Tik prieš šimt­metį siejome didžiausias viltis su milžiniškais veidrodžiais, kuriais, manėme labai rimtai, galima perduoti ateiviams užkoduotus prane­šimus. Šiandien turime radiją. O ateityje galbūt sukursime arba išra-sime ką nors tokio, kas smarkiai pranoks nežemiškų būtybių prietai­sus, prilygstančius tik pašto balandžiams.

Nepaisydami esminių trūkumų, mokslininkai taip trokšta už­megzti kontaktus su ateiviais, kad nekreipia dėmesio į kliūtis ir švais­to milžiniškas pinigų sumas, nors tuo pačiu metu atvirai šaiposi iš faktų, pateiktų šioje knygoje. Štai jos — dvejopos vertinimo nor­mos. Reikia tik tikėtis, kad klaidų nebus pernelyg daug.

Nesvarbu, ar knygoje aprašyti mįslingi kontaktai yra tikri, ar netikri, bet kiekvienas apie tai mąstantis supranta, kad tokių galimų atvejų tyrinėjimas kainuoja tik dalelę to, ką tenka pakloti siunčiant į visas Visatos puses radijo pranešimus. Reikėtų pagaliau liautis žiū­rėti pro pirštus į būtinybę šiuos įvykius tirti išsamiai ir visapusiškai.

Svarbiausias argumentas, kodėl mokslininkai atmeta faktus (ku­rių beveik nė vienas iš jų gerai nežino), yra toks: ateiviai atvykti į Žemę negali todėl, kad skrieti per erdvę galima tik ribotu greičiu. Einšteino išvesti apribojimai „neleidžia" skristi šviesos greičiu, nes tai be galo sudėtinga, todėl daugelis mano, jog šitokie skrydžiai apskritai nesąmonė. Jie turėtų būti ir labai brangūs, ir nežmoniškai ilgi (kelionė mažų mažiausiai truktų tūkstančius metų).

Šis dabartinių mokslininkų trumparegiškumas — tai tarsi paga­liai į ratus. Jeigu jau mes negalime sugalvoti, kaip tai padaryti, tei­gia jie, tai negalės ir niekas kitas. Ne taip seniai buvo įrodinėjama, jog negalima keliauti greičiau kaip 100 mylių per valandą, o vienas garsus astronomas skrydį į Mėnulį vadino nesąmone, nors iki to skrydžio buvo likę šiek tiek daugiau kaip dešimt metų! Panašūs požiūriai.

Taigi nereikėtų laikytis įsikibus šių abejotinų argumentų; tačiau į vieną iš jų nevertėtų žiūrėti pro pirštus. Aš kalbu apie tai, kaip mes suprantame Visatos dėsnius. Anksčiau jų neįvertinome, todėl dabar neišmintinga būti užsispyrusiems. Juk Visatoje gali būti skylių, todėl šiandien neįsivaizduojamos kelionės ateityje galbūt bus tik smagus stryktelėjimas į bet kurią Visatos vietą.

Tačiau net jeigu keliauti per kosmoso platybes neįmanoma, tai vis tiek nepaneigia nežemiškų būtybių hipotezės. Yra įrodymų, kad kontaktai iš tikrųjų regimi. Problema kita — mes tai laikome ateivių laivų nusileidimu. Negalima atmesti ir tokios galimybės, bet ateiviai juk gali bendrauti per didžiulius nuotolius ir daug greičiau, negu tai padarytų radijo bangomis. Tik mes to nesuprantame. Jeigu jie štai taip tirtų Žemės žmones ir organizuotų regimą kontaktą, galbūt per­duodami informaciją kokiu nors sąveikos būdu per daugybę švies­mečių iš smegenų į smegenis, kaip mes galėtume tai sužinoti? Ar tai ir būtų tas sunkiai suvokiamas, gluminantis ir prieštaringai vertina­mas kontaktas, kurio tikrumą stengiamės suvokti? Kitaip sakant, ar iš tikrųjų ateiviams reikia atskristi pas mus, kad užmegztų nežemiš­ką kontaktą?