Nulipdytas iš dumblo. Sibiriečiai

IŠ PRADŽIŲ ŽEMĖS NEBUVO, tik vandenynas. Ulganas, didysis kūrėjas, nusileido sukurti žemės, tačiau niekaip negalėjo sugalvoti, kaip tai padaryti. Vandens paviršiuje jis pamatė plūduriuojantį dumblą, kuris atrodė turįs kūną ir veidą. Suteikė Ulganas dumblui gyvybę, pavadino kūrinį Erliku ir padarė jį savo draugu bei palydovu.
Vieną dieną Ulganas ir Erlikas, pasivertę juodomis žąsimis, skrido virš vandens. Erlikas, visuomet kupinas didybės ir pasipūtimo, per aukštai pakilo ir išsekęs nukrito vandenin.
Jis pradėjo grimzti. Skęsdamas šaukėsi pagalbos, ir Ulganas ištraukė jį, be to, įsakė akmeniui iškilti į paviršių, kad Erlikas turėtų kur atsisėsti.

Po to Ulganas paprašė, kad Erlikas panertų ir iškeltų dumblo žemei kurti. Erlikas padarė kaip lieptas, tačiau kiekvieną kartą šiek tiek dumblo pasilikdavo burnoje, vildamasis sukurti savo paties pasaulį, kai pamatys, kaip tai daroma.
Ulganas liepė dumblui išsiplėsti. Įsakymui pakluso ir dumblas Erliko burnoje. Jis vos neužduso. Tad greitai viską išspjovė. Stai kodėl žemė vietomis pelkėta.

Iš žemės nulipdęs kūną, o iš akmenų padaręs kaulus, Ulganas sukūrė pirmąjį žmogų. Po to iš vyro šonkaulio išraitė pirmąją moterį. Tačiau kol kas vyras ir moteris neturėjo dvasios. Tad išėjo Ulganas jos ieškoti, palikęs pirmąjį šunį saugoti jų bedvasių kūnų.
Atėjęs Erlikas pamatė, kad šuo dreba nuo šalčio, nes neturėjo kailio. Jis papirko šunį, pasiūlęs jam šiltus kailius, kad šis nusisuktų. Tada Erlikas pačiupo nendrę ir įpūtė gyvybę į pirmojo vyro ir moters kūnus. Taigi žmonijos tėvu tapo Erlikas, o ne Ulganas.
Grįžęs ir pamatęs, kas atsitiko, Ulganas nežinojo, ką daryti: ar sunaikinti vyrą su moterimi ir pradėti viską iš naujo, ar ne. Tačiau pirmoji varlė pamatė jį susimąsčiusį ir patarė jam nesukti sau galvos.
-Jeigu jie gyvens, tegu gyvena. Jei mirs, temiršta.
Taigi paliko Ulganas juos gyvus.
O šuniui dievas pasakė, kad nuo šiol jis visada turės saugoti žmoniją ir gyventi šaltyje, o jeigu žmonės su juo blogai elgsis, tai pats dėl to kaltas.

Ulganas niekuomet neatleido Erlikui, kad šis įpūtė žmonėms gyvybę. Jam pabodo Erliko sukti darbeliai, todėl ištrėmė jį į požemio pasaulį. Ten Erlikas sėdi juodame soste, apsuptas piktųjų dvasių, kurias jis kasnakt siunčia parnešti mirusiųjų sielų.