Pagrobimus regėję liudininkai

   1989 metais per Londone vykusią NSO skirtą konferenciją britų tyrinėtojas Džonas Spenseris pasakė turėjęs įrodymų, kurie vėliau paaiškėjo esą nedovanotino aplaidumo padariniai. Nors dažniausiai pagrobiamas tik vienas žmogus, taigi jis — vienintelis liudininkas, bet retsykiais (kaip Hilams nutikęs įvykis) pagrobiama pora, o kai kada (Telfordo įvykis Šropšyro grafystėje) ateivius sutinka keletas draugų. Pasitaikė net tokių atvejų, kai būtybes regėjo penkių ar šešių žmonių šeima.

Visais šiais atvejais liudininkai būdavo arba susiję giminystės ryšiais, arba bent geri bičiuliai. Neteko girdėti, kad kontaktą stebėtų ir pats jame dalyvautų koks nors asmuo, kuris nepažintų per šį su­sitikimą grobiamo žmogaus.

Tai yra tarsi kritiškas testas ateivių egzistavimui įrodyti. Jeigu Hai Stryte būtų plėšiamas bankas, tai kas nors einantis arba važiuo­jantis pro šalį vis tiek atsitiktinai tai pastebėtų. Jeigu visi bankų apiplėšimai būtų tik nukentėjusiųjų papasakotos subjektyvios istori­jos, tai galėtume imti įtarinėti, ar jie apskritai įvyksta.

Džonas Spenseris pateikė pavyzdį, kurį vėliau išrutuliojo, ir pa­rašė įdomią knygą apie pagrobimų tyrimą „Perspektyvos" („Perspec-tives". — Makdonaldo leidykla, 1989).

Andersas buvo elektriko sūnus. Jie gyveno Švedijos kaime neto­li Valentunos (Vallentuna). 1974 metų kovo 23-iosios vėlų vakarą, po pobūvio eidamas tamsiu kaimo keliu, jis išvydo šviesų stulpą, kylantį aukštyn nuo kauburio. Pamatęs, kad šviesos artėja jo link, puolė ant žemės. Atsigavo tik po kažkiek laiko netoli savo namų Lindholmene (Lindholmen). Žmona išvydo jį labai susijaudinusį, žaizdotą ir šiek tiek nudegusį.

Įvykis buvo įvertintas visai ne kaip susitikimas su NSO, nes tuo metu nebuvo palankių aplinkybių neatpažintų objektų tyrinėjimams (ypač 1974 metais ir tokioje kaimo vietovėje). Tačiau daktaras Turė Arvidsonas (Ture Arvidsson) vietinėje ligoninėje jau po kelių dienų atliko hipnozės seansą. Andersas papasakojo, kad dar prieš nukris­damas ant žemės buvo įtrauktas į keistą kambarį, kuriame laukė šešios aukštos būtybės. Prie jo odos buvo pridėtas kažkoks instru­mentas, o atmintis užblokuota ir leista prisiminti tik tai, kad būtybės dar sugrįš. Po to jį „išmetė prie namų"!

Liudininkas įsitikinęs, jog tai nebuvo kontaktas su ateiviais. Pa­sak vietinių gyventojų, tokiais atvejais bendraujama su mitologiniais padarais, glaudžiai susijusiais su žemiškomis paslaptimis. Remda­masis tokia nuomone, liudininkas manė, kad sutiko planetoje greta mūsų gyvenančias būtybes.

Džonas Spenseris nuvyko j Valentuną ištirti šį įvykį, kurį, jo manymu, buvo galima taikyti kaip modelį įrodinėjant, kad tyrimą nulėmė liudininko tvirtinimai, o ne ufologų primestos pažiūros ar įsitikinimai. Manyti, jog tai buvo tikras pagrobimas, jį paskatino faktas, kad per dvidešimt keturias valandas prieš ir po susitikimo apylinkėse buvo pastebėta daug šviesų ir spindulių. Viena moteris, ėjusi gretimu keliu tuo metu, kai Andersas sutiko būtybes, tvirtino mačiusi tą pačią šviesą šalia to pačio kauburio.

Be abejo, tai labai įdomus atvejis. Peršasi neabejotina prielaida, kad Andersas sutiko kažką, kas iš tikrųjų egzistuoja. Tačiau šią prie­laidą patvirtina tik realios šviesos. Kontaktas su ateiviais arba pagro­bimas išaiškėja tik vėliau, po hipnozės seanso, — taip dažniausiai būna — ir yra neįrodomas.

Gaila, bet šio įvykio negalima vertinti kaip pagrobimo, nes ne­žinome, ką moteris būtų išvydusi, jeigu būtų regėjusi Andersą po to, kai į jį trenkė šviesos spindulys. Ar jis būtų gulėjęs ant žemės, ar apdujęs klaidžiotų, ar tysotų be sąmonės? O gal ji būtų pamačiusi, kaip žmogų kažkas įtraukia į objektą? Juk tokie prisiminimai išplau­kė per hipnozės seansą.

Yra ir daugiau įrodymų, patvirtinančių kontaktų su ateiviais re­alumą. Kai 1980 metais lapkričio mėnesį Alanas Godfris sutiko atei­vius, keletas policininkų nepriklausomai vienas nuo kito pranešė dy­kynėse netoli Halifakso (Halifax) regėję mėlyną šviesą, slenkančią Todmordeno link maždaug tuo pačiu metu, kai įvyko pagrobimas. Tačiau ir šiuo atveju įrodymų nepakanka.

Viena iš pagrobimų versijų gali būti tokia: policijos automobilį judriame kelyje sustabdė viršuje skrendantis NSO, tada šviesos spin­dulys trenkė į policininką, jis buvo ištrauktas iš automobilio, medi­ciniškai ištirtas NSO viduje ir po penkiolikos minučių grąžintas at­gal. Mes galime paklausti: kodėl kiekvienu tokiu atveju — o jie nutinka vienas po kito —joks pro šalį važiuojantis žmogus, tegu ir nespėjęs pamatyti paties pagrobimo, nepastebi viduryje kelio stovin­čios mašinos atlapotomis durimis?

Tiesa, tokie įvykiai dažniausiai atsitinka nuošaliose vietose ir vėlai (Todmordene pagrobimas įvyko kelios minutės po 5 vai. ryto). Be to, užhipnotizuoti liudininkai sako, kad per ilgiau vykstantį pa­grobimą automobilį patys grobikai nustumia nuo kelio.

Tačiau kur nors kas nors turi atsidurti reikiamoje vietoje, tegu ir visiškai atsitiktinai, ir kažką pamatyti.

Yra penki atvejai, kai grobiamuosius stebėjo. Tai labai reikšmin­gi parodymai. Štai trys iš jų.

Paauglė iš Dysaido (Deeside) Šiauriniame Velse šeštojo dešimt­mečio viduryje buvo keletą kartų susitikusi su šiauriečiais. Po to ji patyrė stulbinantį kontaktą ir pati ryškiai matė, kaip buvo paimta iš miegamojo į NSO, kad galėtų pamatyti augalus ir gyvūnus būtybių planetose. Tačiau žinome, kad realiai to nebuvo, nes kaip tik tuo metu į miegamąjį įėjusi jos motina matė dukrą gulinčią kniūbsčią ir labai giliai miegančią. Net atrodė, tarsi ją būtų ištikęs nuomaris. Susirūpinusi motina atėjo dar kartą vėliau. Dabar duktė miegojo ramiai, todėl motina daugiau nesijaudino, kol neišgirdo apie „pagro­bimą".

1973 metais panašiai atsitiko namų šeimininkei Maurynai Padi (Maureen Puddy) iš Viktorijos (Victoria) valstijos Australijoje. Ji keletą kartų gana mįslingai buvo susitikusi su ateiviais, o vieną naktį ją užvaldė keista nuojauta — kažkas turi įvykti. Kartu su tyrinėtojais ji nuvyko į Muradako (Mooraduc) kelią. Ten paskutinį kartą buvo susitikusi būtybes. Tyrinėtojai pamatė, kaip ji regėdama ateivius iš­lipo iš automobilio, o jie nieko negalėjo įžiūrėti. Moterį apėmė bū­sena, panaši į transą. Ji ėmė pasakoti kas vyksta, o kulminaciją pa­siekė tada, kai pradėjo šnekėti apie tai, kur jie buvo nuskridę. Pri­blokšti tyrinėtojai suglumę žiūrėjo į ją. Po to misis Padi labai sutri­ko, sužinojusi, kad jie nieko nematė.

Tačiau turbūt pats panašiausias į Anderso istoriją įvykis atsitiko Pietų Amerikoje. Brazilijos Fragata Pelotas vietovėje 1978 metų ko­vo 3 dienos vėlų vakarą aštuoniolikmetis vaikinas išėjo patikrinti, ar jo tėvo namuose viskas užrakinta nakčiai. Staiga į jį trenkė mėlynas spindulys. Atsigavo tik 4 valandą ryto. Po dviejų savaičių psicholo­gas padėjo jam viską prisiminti. Tada vaikinas papasakojo, kad buvo paimtas į NSO, kur moteriškos lyties šiaurietė atliko su juo medici­ninius bandymus. Du žmonės, gyvenantys toje nuošalioje apylinkė­je, tą pačią naktį minėtoje vietoje regėjo šviesą. Tačiau svarbiausia, kad trečias žmogus eidamas pro šalį matė liudininką be sąmonės gulintį ant žemės. Manydamas, kad jis girtas arba miega, nuėjo savo keliu. Atrodo, kad tai buvo tuo metu, kai vyko pagrobimas, apie kurį liudininkas vėliau prisiminė.

Visais šiais atvejais mes tiksliai žinome, kad liudininkai niekur nebuvo paimti, nors jie patys mano, kad bendravo su ateiviais. Dėl to galime neabejoti, jog kai kurie pagrobimai vyksta tik mintyse.