Paimti bandymams

   Naftininkas Karlas Higdonas (Carl Higdon) buvo keturiasdešimt vie­nerių metų, kai susitiko su ateiviais.

Vėlų 1974 metų spalio 25-osios vakarą jis medžiojo Vajomingo (Wyoming) valstijos Medicine Bow nacionaliniame parke netoli Roulinso (Rawlins). Tą dieną buvo nutaręs padirbėti, bet viskas ap­sivertė aukštyn kojomis, nes neatvyko jo porininkas. Eidamas per mišką, per šūvio nuotolį pamatė penkis briedžius. Štai tada ir prasi­dėjo labai keisti įvykiai.

Higdonas iššovė, bet kulka tik „išplaukė" iš šautuvo ir nepasie­kusi tikslo nukrito. Tuo metu oras ėmė gnybčioti tarsi prasidedant elektrinei audrai. Prie Karlo priėjo keistas aukštas žmogus, apsivil­kęs juodu ištisiniu rūbu, ant jo galvos styrojo du strypai, panašūs į ragus. Iš siauro burnos plyšelio kyšojo dvi eilės smulkių atsikišusių dantų. Už žmogaus stovėjo stebėtinai mažas kubo formos objektas, į kurį jiedu kartu niekaip netilptų. Higdonas vėliau pagalvojo, kad jį tikriausiai suklaidino iškreipta erdvė ir laikas.

Būtybė pasidomėjo, ar jis nealkanas, po to ištiesė kūgio formos strypą ir „atplukdė" į Karlo rankas ryšulėlį su keturiais rutuliukais. Nieko neklausęs Higdonas vieną prarijo ir neteko sąmonės. Atsigavo kambaryje, kuriame buvo ir tie penki pagauti briedžiai. 

Po to prasidėjo stulbinantys įvykiai. Žmogui ant galvos uždėjo daiktą, panašų į amerikietiškojo futbolo žaidėjo šalmą, ir tuo daiktu jį tyrė. Po šitų tyrimų su NSO nuskraidino į ateivių planetą. Čia jau kai kas sutampa su Betei Luka nutikusiu įvykiu. Tai ryškūs vaizdi­niai, kuriuos Karlas vėliau pamiršo, bet hipnozė vėl viską atgaivino. Galimas daiktas, kad tai buvo dėl kurių nors priežasčių jam sukelta haliucinacija.

Būtybė pasakė, jog mes neteisingai suprantame laiką, o per ke­lionę (trukusią pusvalandį) jie nuskrieję 163000 šviesmečių. Tai be­prasmybė, nes šviesmetis, dažnai painiojamas su trukme, iš tikrųjų yra atstumas, kurį šviesa nuskrieja per vienerius metus, t.y. milijar­dus mylių. Kodėl ateiviai taip akivaizdžiai klysta?

Higdonas atsakė, jog skirtingai vertiname laiką ir erdvę, bet pa­našių astronominių nesąmonių tekdavo išgirsti ir kitais atvejais.

Tame kitame pasaulyje jis niekur negalėjo pasislėpti, nes saulė negailestingai spigino ir žeidė akis. Štai ir išlindo yla iš maišo. Juk ateiviai jam pasakė, kad Žemėje dieną jie dėl tos pačios priežasties gali būti tik šešėlyje ir turi vilkėti specialius rūbus, nes mūsų saulė jiems per karšta.

Visa ši istorija atrodo specialiai pritaikyta liudininkui, nes būty­bė (jos vardas Ausso Vienas!) prisipažino irgi esanti medžiotoja ir atvykusi į Žemę pasigauti žvėrių bei galvijų, nes namuose jau nebe-prasimaitina be Žemės išteklių. Įdomu tai, kad per kitą labai panašų įvykį kitam liudininkui ateivis pasakė, jog žmogelis net nenutuokia, koks yra laimingas. Žemė — tai vienas iš retų Visatos lobynų, ku­riame knibžda nesuskaičiuojamos gyvų padarų rūšys. Nedaug kas gali taip natūraliai gyvuoti.

 

Kai Higdonas nebeištvėrė šviesos, ateiviai jį parskraidino tiesiai į Žemę ir paleido netoli tos vietos, kurioje jie kelionę pradėjo. Jo sunkvežimį „nuvairavo" į purvo pilną griovį, todėl Higdonui teko per radiją šauktis pagalbos, kad galėtų išsikapstyti iš miško. Gelbė­jimo komandai (ir pačiam šerifui) teko gerokai sugaišti, kol pavyko iki jo prisikasti. Tačiau net tada rado jį vis dar apdujusį, ašarojančio­mis akimis. Higdonas buvo nuvežtas į vietinę ligoninę, bet patikri­nus ir neradus nieko blogo po dviejų dienų paleistas, juolab kad per tą laiką spėjo atsigauti.

Higdonas iš ateivių sužinojęs, kad žmones tyrimams jie imdavo ir iki tol, bet jis pasirodė „netinkamas jų tikslams". Ateiviai aiškiai parodė, kad keturiasdešimt vienerių metų jis yra senesnis negu jie norėjo. Įdomu ir tai, kad jis pats nežino, ar turėjo įtakos tai, kad yra sterilizuotas.

Yra keletas kitų atvejų, kai su liudininkais būdavo atliekami spe­cialūs bandymai. Netrukus po to ateiviai vėl apsilankydavo pas liu­dininkus. Pavyzdžiui, dvidešimt septynerių metų Paulas Kaetanas (Paulo Caetano) papasakojo policijai, kad 1971 metais tarp rugsėjo 22 ir gruodžio 19 dienos jis keletą kartų susitiko su mažomis būty­bėmis. Per šiuos susitikimus būdavo paimamas į laivą, o ten su juo atlikdavo bandymus. Vieną kartą Kaetanas turėjo stebėti, kaip būty­bė vaikščiojo aukštyn ir žemyn stora lenta, pakelta virš grindų. Prie kurios kambario kertės ji prieidavo, ten ryškiai sušvisdavo įvairia­spalvės šviesos.

> Tarp 1976 metų lapkričio ir 1977 metų kovo mėnesio Džoisė Baulis (Joyce Bowles) Hempšyro (Hampshire) grafystėje netoli Vin­česterio susitikdavo su barzdotomis į žmones panašiomis būtybė­mis. Jos atskrisdavo kiaušinio formos objektu. Būtybės galėdavo pertempti jos automobilį skersai kelio. Du kartus per šiuos susitiki­mus Džoisę lydėjo Tedas Pratas (Ted Pratt).

Pirmą kartą būtybė tiesiog priėjo prie automobilio, uždėjo ranką ant stogo ir įsispitrijo lyg norėdama išmatuoti. Po mėnesio (1976 metų gruodžio 30 dieną) ji važiavo netoli Cilvorto (Chilworth) ir vėl pamatė objektą. Automobilis ėmė smarkiai siūbuoti. Po to abiejų žmonių atmintis užgeso ir jie atsidūrė objekte.

Trys būtybės liepė Tedui Pratui keletą kartų pražingsniuoti grin­dimis. Kai jis taip padarė, ėmė šaipytis. Po to prišnekėjo įvairiausių nesuprantamų dalykų. Parodė ant sienos keletą permatomų linijų bei simbolių ir pasakė, jog tai „laukas". Tada Pratas pasidomėjo, ar tai tie laukai, kuriuose auga žolė. Būtybės atrodė sumišusios, kad nepa­vyko vieniems kitų suprasti, ir tarė:

— Ne, ne, ne, mūsų laukai.

Tuo tarpu Džoisė Baulis ateiviams neliko skolinga. Kai jos drau­gas buvo kamantinėjamas ir turėdavo atsakyti, ar kambaryje karšta, ar šalta, ji būtybėms tiesiai šviesiai pasakė, kad jų pažadai „mūsų neužgrobti" nekelia pasitikėjimo.

— Hitleris irgi taip kalbėjo! — sakė ji.

Viena būtybė jai atkirto:

— Labai jau aštrus tavo liežuvis.

Nusprendusi, kad priplepėjo per daug, Džoisė daugiau nepratarė nė žodžio.

Susitikimas baigėsi plykstelėjus šviesai. Pora vėl atsirado auto­mobilyje, nesuvokdama, kur buvo atsidūrusi. Jie negali paaiškinti, kas vyko maždaug prieš valandą. Kadangi nebuvo užhipnotizuoti, tai neaišku, kiek prisiminimų liko neatskleistų.

Vėl susitikusi ateivius (tąkart su ja buvo moteris), Džoisė Baulis tiesiai į smegenis gavo pranešimą, bet negali jo atskleisti, kol neat­ėjo tam skirtas laikas.

Panašiomis temomis buvo kalbama per daugelį kitų susitikimų, ypač po 1975 metų. Per 1987 metų gruodžio mėnesį Ilklio dykynėje įvykusį pagrobimą liudininkui buvo parodytos dvi holografinio po­būdžio juostos, apie kurias jis nieko nepasakojo. Viena iš jų galėjo būti asmeninio pobūdžio, antra — gamtosaugos tema. Liudininkas taip pat žiūrėjo Žemės vaizdus iš kosmoso, nes ateivius domino, kokį poveikį jam tai padarys. Iš šių įvykių galima spręsti, kad atei­viams labiausiai įdomu, kokius jausmus mums sukelia jų pateikta informacija.