Permesti per erdvę telekinezės būdu

Dabar žinome, kad per kai kuriuos pagrobimus iš tikrųjų niekas niekur nekeliavo. O pagrobimus regėjusių liudininkų yra labai ma­žai. Tačiau atsitinka ir visiškai priešingų įvykių, atrodytų, paimtų tiesiai iš „Žvaigždžių kelio" knygos puslapių. Pagal juos galima spręsti, kad liudininkas ne tik kažkur buvo iškeliavęs, bet ir atliko tai tokiu būdu, kuris atrodo visiškai neįmanomas pagal visus žemiš­kus dėsnius.

Štai pavyzdys.

1968 metų gegužės mėnesį daktaras Gerardas Vi daląs (Gerardo Vidai) su žmona, gyvenantys Chaskomo (Chascomus) mieste už šim­to mylių į pietus nuo Buenos Airių, susirengė aplankyti giminaičius Maipu mieste. Važiuoti reikėjo daugiau kaip šimtą mylių į pietus. Kartu išvyko dar viena sutuoktinių pora — Vidalų bičiuliai. Jie va­žiavo pirmi, bet netrukus nutolo nuo Vidalų ir juos „pametė". Atva­žiavę į Maipu laukė daktaro su žmona, bet šie taip ir neatvyko. Susirūpinę sutuoktiniai pasuko atgal ir važiuodami atidžiai žvalgėsi, bet niekur neišvydo nei Vidalų, nei jų automobilio.

Po dviejų dienų suskambo telefonas. Iš Argentinos konsulato skambinantis asmuo pranešė, jog Vidalai prašo parvežti juos iš ae­rouosto. Ponia Vidai buvo tokia išsekusi, kad teko ją paguldyti į ligoninę.

Pasak daktaro Vidalo, važiuodami iš Chaskomo, jie staiga paniro į nežinia iš kur atsiradusį rūką. Po to prisimena jau tik tai, kad sėdėjo automobilyje, bet atsidūrę nematytame kelyje. Viskas aplin­kui skendėjo ryškioje dienos šviesoje. Abiem liudininkams skaudėjo galvas, jautėsi labai pavargę. Kadangi jų laikrodžiai buvo sustoję, o patys nežinojo, kur esą, ėmė klausinėti pravažiuojančiųjų, bet tai, ką išgirdo, buvo per daug netikėta. Paaiškėjo, kad jie atsidūrė labai toli nuo Chaskomo, netgi ne Argentinoje. Tai buvo Meksika. NSO juos nuskraidino už 4000 mylių į kitą žemyną.

Konsulas iš karto ėmė tirti šį reikalą. Automobilis buvo nuvežtas apžiūrėti, bet nieko nepaaiškėjo. Tyrinėtojai nustatė, kad tą naktį, kai dingo Vidalai, į Maipu ligoninę buvo atvežtas šoko ištiktas žmogus, kurį labai pykino. Jis pasakė važiavęs keliu, kai staiga iš dangaus nusileido rūkas ir apsiautė jo automobilį. Paskui išnyko.

Žinoma, mes galime būti skeptiški ir visaip aiškinti šiuos įvy­kius. Tačiau nelabai tikėtina, jog tai būtų apgaulė. Tiesiog neįmano­ma nuvažiuoti automobiliu į Meksiką per keturiasdešimt aštuonias valandas, net jeigu dieną naktį spaustum beprotišku greičiu. Vidalai galėjo skristi lėktuvu, bet dėl brangumo tai būtų beprasmiška. Ta­čiau jeigu tikime tuo, ką jie sako, tai šis įvykis nesiderina su pripa­žintais vertinimais.

O svarbiausia, kad šis perkėlimas per erdvę telekinezės būdu — ne vienintelis. Yra ir daugiau neįtikėtinai panašių įvykių.

  1963 metų lapkričio 19 dieną anksti ryte banko menedžeris vežė direktorių ir klientą iš Tokijo. Prie Kanamačio jie priartėjo prie kito automobilio, kuriame buvo du žmonės. Staiga nustebę pamatė, kaip tą automobilį apsiautė balti dūmai ar garai. Po keleto akimirkų rūkas pakilo, o automobilis buvo dingęs. Nors ir labai stengėsi, taip ir nepavyko nei jo surasti, nei sužinoti, ką patyrė juo važiavę žmonės. Tačiau trys liudininkai tvirtina, jog tai tikra istorija. Ji labai panaši į Vidalų nuotykį Argentinoje.

1974 metų vieną vėlų spalio mėnesio vakarą penkių asmenų šei­ma važiavo namo į Evlį Esekso grafystėje. Staiga jie paniro į žalią miglą. Po to prisimena tik tai, kad pasigirdo trinktelėjimas, o jie pasijuto atsidūrę maždaug už pusės mylios tame pačiame kelyje. Buvo praėję apytiksliai pusantros valandos. 1977 metais per hipno­zės seansą paaiškėjo, kad automobilį „pagavo" NSO spindulys. Įvy­ko standartinis pagrobimas, bet, išskyrus šią hipnozę (ir jos sukeltus prieštaringus prisiminimus arba fantazijas), įvykis panašus į Chas­komo gyventojų perkėlimą. Vienintelis skirtumas — automobilis bu­vo perkeltas daug mažesniu atstumu ir per trumpesnį laiką.

Po trijų mėnesių, 1975 metų sausio 5 dieną, geležinkelio darbi­ninkas Argentinos mieste Bahija Blanką (Bahia Blanca) sutiko pana­šius ateivius. Buvo beveik ketvirta valanda ryto. Darbininkas ėjo na­mo, ten laukė žmona ir vaikas. Staiga jį apsiautė zvimbianti šviesa ir žmogus pasijuto atsidūręs keistame kambaryje. Nematytos būtybės kažkokiu siurbiančiu prietaisu nukirpo kuokštelį jo plaukų. 8 valandą ryto darbininkas atsibudo prie kelio. Važiavęs pro šalį žmogus pagal­vojo, kad jį bus partrenkęs automobilis, todėl nuvežė į vietinę ligoni­nę. Buvo iškviesta policija ir prasidėjo tikros paslaptys.

Šį įvykį tyrę policininkai, gydytojai ir psichiatrai nenustatė nie­ko, kas prieštarautų šiems faktams. Žmogus atsisakė pinigų, kurių siūlė masinės informacijos priemonės už šią istoriją. Jis tik norėjo susitikti su žmona. Susitiko jie po dvylikos valandų, bet moteriai reikėjo važiuoti traukiniu 300 mylių, nes vyras atsibudo ne ten, kur ėjo, o už Buenos Airių. Nežinia, kaip jis per tokį trumpą laiką galėjo nukakti į tą vietą, bet su savimi turėjo vieną įrodymą — Bahijos Blankos vietinį laikraštį, kurį galima nusipirkti tame mieste tik po pusiaunakčio.

1981 metų spalio 8 dieną atkampioje Škotijos Mulo (Mull) salo­je automobiliu važiavo pulkininko našlė, uolus krikščionis ir du jų draugai amerikiečiai. Nuošalioje Salen Forest vietovėje juos apsiau­tė rūkas. Netrukus jis ėmė tirštėti. Tuo metu automobilį kažkas ėmė slėgti ir purtyti. Liudininkus, žinoma, apėmė baimė, bet rūkas staiga dingo, vėl nušvito saulė ir viskas vėl buvo kaip anksčiau. Tiksliau — beveik kaip anksčiau...

Paaiškėjo, kad saulė buvo gerokai pariedėjusi dangaus skliautu tolyn ir per akimirką prabėgo kelios valandos. Praradę nuovoką žmo­nės buvo vis dar dykynėje, o abiejų amerikiečių laikrodžiai sustojo tuo metu, kai užslinko rūkas. Juos po to teko taisyti. Sustojo ir au­tomobilyje įtaisytas elektroninis laikrodis.

Tokių įvykių yra buvę ir daugiau. 1992 metų saulėtą rugpjūčio 8-osios rytą keturių asmenų šeima važiavo apsipirkti iš Bedfordšyro (Bedfordshire) į Milton Keinį (Milton Keynes). Hoklife (Hockliffe) jie staiga įvažiavo į tirštą rūką, atsiradusį nežinia iš kur. Vairuotojas ir jo žmona atsimena tik tai, kad aplinkui rūko jau nebebuvo, o jie buvo už aštuonių mylių, netoli Vobarno (Woburn) smėlynų. Atvykę į miestą, jie kentėjo didelius skausmus, ant odos buvo neaiškios kilmės raudonų dėmių, kamavo nerealumo pojūtis. (Iš tikrųjų tai buvo taip pavojinga, kad moteris net manė, jog įvyko nelaimė ir jie mirė, todėl giminaitės po to klausinėjo, ar ji dar gyva!)

Didžiausia problema šiems žmonėms paskui buvo prisitaikyti prie realybės. Tokių pat sunkumų turėjo pagrobtieji Meine ir dar kai kur, pavyzdžiui, Češyro grafystėje Delamero (Delamere) miške. Šiais abiem atvejais taip pat buvo užslinkęs keistas rūkas ir debesys.

1992 metais per Hoklifo įvykį du žmonės negalėjo kontroliuoti kūno judesių ir norėdami išlipti iš automobilio nepajėgė sugraibyti durų rankenėlių. Per kontaktą, įvykusį Škotijos mieste Livingstone, kaip prisimenate, liudininkas patyrė panašių problemų ir net įvažia­vo į griovį.

Dabar, kai aš rašau šią knygą, pastarąjį įvykį tiria Kenas Filipsas (Ken Phillips) ir Judita Džafar (Judith Jaffar) iš BUFORA. Akivaiz­du, kad susiduriame su užslopintais prisiminimais (pavyzdžiui, pa­sireiškia Ozo veiksnys: automobiliai, važiavę judriu keliu, — juk buvo vasaros šeštadienio rytas — ėmė ir išnyko). Tai labai įprasta istorija.

O dvi dukterys (penkerių ir septynerių metų) prisimena tai, kad ant automobilio nusileido neįprasta tyluma ir be jokios aiškios prie­žasties sustabdė juos viduryje kelio tuo metu, kai jos laimingos trau­kė „Bitlų" dainas.

Nežinia, ar kuri nors iš tų dainų nebuvo „Help", bet tokioje situacijoje ji visai derėtų.