Pilkieji

   Jums nusvirtų rankos, jeigu turėtumėte tiksliai nustatyti, kiek ateivių buvo vadinami pilkaisiais (arba „pilkiais" — taip juos vadina „jų" šalyje JAV). Pilkieji dalyvavo maždaug 37 % įvykių, bet šis skaičius po 1980-ųjų padidėjo iki 50 procentų, nes devintajame ir dešimtaja­me dešimtmetyje daugiausia pranešimų gauta būtent apie juos.

Buvo parašyta keletas populiarių knygų, sukurta filmų ir televi­zijos serialų, remiantis JAV gyvenančiais liudininkais, regėjusiais pilkuosius devintajame dešimtmetyje. Šie kūriniai prisidėjo prie pil­kųjų įvaizdžio formavimo pasaulyje. Netgi ateiviais tikintys rimti asmenys, pavyzdžiui, Džeromas Klarkas, klausia, kodėl apie pilkuo­sius taip mažai rašoma. Juk nuo septintojo dešimtmečio NSO tyrinė­tojai tiesiog maniakiškai puolė ieškoti, ką ir kada ateiviai yra pagro­bę. Net ir dabar daugiausia iš visų ateivių regimi pilkieji.

Atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą galėtų padėti nuspręsti, ar kontaktai su ateiviais yra tikri įvykiai, ar haliucinaciniai neįtikė­tini reiškiniai. Vyraujančioms kultūrinėms tendencijoms tam tikro masto vizijos yra neišvengiamos, bet kodėl jos turi būti nežemiškos?

Apie pilkuosius žinome daugiau negu apie bet kurias kitas būty­bes, nes turime šimtus jų aprašymų. Visi pranešimai stulbinančiai panašūs.

Šie ateiviai maži, paprastai 3,5—4,5 pėdų ūgio. Jų oda balta arba pilka (iš čia kilęs ir vardas), be plaukų. Nosis ir burna nenusakomos formos, ypač jei bandytume lyginti su akimis, itin išsiskiriančiomis kiaušinio formos galvoje. Tos akys labai didelės ir apvalios, daž­niausiai tamsios (net juodos), o užmerktos panašios į vabzdžių akis. Ir pats ateivių kūnas, ilgas ir plonas, su karksančia galva ant siūbuo­jančio liemens, dažnai būdavo tapatinamas su vabzdžiu.

  Maždaug iki 1957 metų apie pilkuosius beveik nebuvo jokių pranešimų; tiesa, kartkartėmis būdavo minimos į juos panašios bū­tybės (pavyzdžiui, Vila Santinos įvykis 1947 metais). Dabar apie šiuos ateivius visi girdėję, bet sužinoti, kad jie egzistuoja, pavyko tik per hipnozės seansus, atliktus paskutiniajame dvidešimtmetyje. Dabar apie juos pranešama be jokių seansų, ir kuo daugiau apie šias būtybes rašoma ir kalbama, tuo pranešimų būna daugiau. Be jokių abejonių, pilkieji yra vienvaldžiai žmonių grobimo ir jų mediciniško tyrimo lyderiai. Susitikus šiuos ateivius, tie du dalykai beveik visada būna neišvengiami. Sakoma, kad jie atlieka genetinius bandymus ir elgiasi su pagrobtaisiais maždaug taip, kaip mes su laboratorinėmis žiurkėmis, visiškai abejingai, nekankindami jų tyčia, o siekdami sa­vo tikslų (kokie jie bebūtų), jiems daug svarbesnių už pačią auką. Daugelis moterų Jungtinėse Valstijose jau ima įrodinėti, kad šios būtybės su jomis atlikinėjo ginekologinius bandymus, o kai kurios net tiki, kad per pagrobimą iš jų gimdos buvo išimtas žmogaus ir ateivio hibrido vaisius.

1970 metais buvo keletas pagrobimų ir beveik tiek pat susitiki­mų su ateiviais. Nors žmonės regėjo ir pilkuosius, bet jų nebuvo daugiau negu kurio nors kito tipo būtybių.

1980 metais pilkųjų jau buvo pastebėta gerokai daugiau negu kitų ateivių, be to, ir žmonių jie pagrobė daugiausia (ypač JAV). Tais metais ir kitose pasaulio vietose žmonės ėmė pranešinėti regėję pil­kuosius, jau ir ten jie ėmė grobti žmones, bet jų vis dar pasirodyda­vo mažiau negu kitų ateivių, su kuriais ir kontaktai baigdavosi daug paprasčiau.

Ir štai pagaliau 1990-aisiais beveik visą pasaulį kaip epidemija užplūdo pilkieji, be to, pagrobė daug žmonių. Jungtinėse Valstijose apie jokius kitus ateivius beveik nebuvo kalbama, o kontaktų, per kuriuos nebūtų pagrobti žmonės, ne pilkųjų tipo būtybių pasirodymų buvo vos vienas kitas. Nors kitose pasaulio šalyse pilkieji ir nesuda­rė daugumos, bet greitokai „vijosi" kitokio tipo būtybes. Iš to galima daryti išvadą, kad 2000-aisiais nebus jokių kitų pranešimų, tik žinios apie masiškai pilkųjų grobiamus žmones.

Nebent kas nors vėl pasikeistų.