Plūduriuojantis pasaulis. Japonijos ainai

IŠ PRADŽIŲ PASAULIS tebuvo tik žliugsintis liūnas. Vanduo ir žemė buvo susimaišę ir kiek akys užmatė tyvuliavo didžiulė pelkė. Niekas ten negalėjo gyventi. Tačiau šešiuose danguose virš žemės ir šešiuose pasauliuose po žeme viešpatavo dievai, demonai ir gyvūnai.
Žemesniųjų dausų rūkuose ir kabančiame danguje gyveno demonai. Žvaigždžių danguje ir aukštose debesų dausose gyveno mažesnieji dievai. Pačiose aukščiausiose dausose gyveno dievas kūrėjas Kamujis ir jo tarnai. Jo viešpatiją juosė galinga metalo siena, o vienintelis įėjimas buvo užtvertas milžiniškais geležiniais vartais.
Kamujis šį pasaulį sukūrė kaip didžiulį apvalų vandenyną ir įtaisė jį ant milžiniško upėtakio nugarkaulio. Upėtakis siurbia vandenyną, po to spjauna jį lauk, sukeldamas potvynius ir atoslūgius, o judėdamas drebina žemę.
Vieną dieną pažvelgė Kamujis į vandeningą pasaulį ir nusprendė ką nors iš jo sukurti. Pasiuntė jis žemyn pasidarbuoti vandens kielę. Atskridusi ir išvydusi, kokia aplinkui maišalynė, vargšė paukštelė sutriko ir nežinojo ko griebtis. Sparneliais virš vandenų plazdendama, kojelėmis purvą trepsendama ir uodegėle jį plakdama, galiausiai kielė sutrypė sausos žemės lopinėlius. Taip atsirado salos, plūduriuojančios vandenyne, tame liūliuojančiame pasaulyje.

Netgi šiandien ištikimoji kielė vis dar triūsia, vis dar plaka žemę uodegėle. Kai Kamujis sukūrė pasaulį, velnias mėgino jam sukliudyti.
Vieną rytą atsikėlęs ir plačiai pražiojęs nasrus, atsigulė nelabasis laukti saulės, mat norėjo ją praryti. Tačiau Kamujis į šėtono ryklę pasiuntė varną, kad jis paspringtų. Štai kodėl varnos yra tokios akiplėšos. Mat kartą viena varna išgelbėjo pasaulį, tai dabar visos mano, kad gali elgtis kaip tinkamos, netgi vogti žmonių maistą.
Pamatę, koks gražus pasaulis, dausose gyvenantys gyvūnai maldavo Kamujį, kad leistų jiems ten persikraustyti. Šis sutiko. Tačiau žemei sukūrė ir kitų būtybių. Pirmųjų žmonių ainų kūnai buvo iš žemės, plaukai iš piktžolių, o stuburas iš gluosnio šakelių. Štai kodėl pasenę susikūpriname.
Pasiuntė Kamujis iš dausų į žemę Ajoiną, dieviškąjį žmogų, mokyti ainų medžioti ir valgį gaminti. Kai Ajoina, pagyvenęs tarp žmonių ir išmokęs juos daugelio dalykų, grįžo į dangų, visi dievai suko šalin nosis: - Koks bjaurus žmogaus kvapas! Jie uostė ir uostė, nesuvokdami, iš kur sklinda smarvė. Galų gale suprato, kad tai Ajoinos drabužiai dvokia. Pasiuntė jį dievai atgal į žemę ir sakė nejsileisią į dangų tol, kol nepaliksiąs tenai visų savo drabužių. Žemai, plūduriuojančiame pasaulyje, Ajoinos sunešioti sandalai virto pirmosiomis voverėmis.