Protėvių senolis. Šiaurės Amerika, modokai

PASAULĮ SUKŪRĖ KUMUŠAS. Tai jis, Protėvių Senolis, išbarstė sėklas po žemę ir paprašė kalnų, kalvų, upių ir upelių nuolatos jomis rūpintis. Kumušas niekuomet nemirs. Niekas negali jo nužudyti, nes šviesus diskas, kurį jis nešioja ant nugaros, visuomet gražina jam gyvybę. Dabar jis gyvena dausose, tačiau kadaise gyveno čia, žemėje.
Vieną dieną paliko Kumušas namus ir iškeliavo į pasaulio kraštą. Kai grįžo, su juo kartu buvo duktė. Niekas nežino, iš kur ji atsirado. Kumušo taip ilgai nebuvo, jog kai jis grįžo, visi, kurie jį pažinojo, jau buvo mirę.
Savo dukteriai jis pasiuvo penkias puikias sukneles, po vieną kiekvienai gyvenimo pakopai. Dešimtoji buvo laidotuvių suknelė. Ji buvo pati gražiausia, pasiūta iš elnio odos ir papuošta šviesiomis kriauklelėmis.

Kelios dienos prieš jai tampant moterimi, ji nuėjo į Kumušo trobelę pašokti. Paskui užmigo ir susapnavo, kad greitai mirs. Atsibudusi paprašė tėvą paduoti laidotuvių suknelę. Tėvas vieną po kitos jai siūlė kitas sukneles, tačiau duktė reikalavo tik vienos. Jai reikėjo tik įkapių. Vos tik mergaitė apsivilko tą suknelę, mirė, ir jos siela iškeliavo į vakarus. Sielvarto apimtas Kumušas tarė:

 - Aš pažįstu viską viršuje, apačioje ir anapus. Aš viską žinau. Seksiu paskui jos vėlę į Mirties rūmų požemius.
Mirties rūmai buvo gražūs, juose knibždėte knibždėjo vėlių. Jų buvo tiek daug, kad joms suskaičiuoti neužtektų visų žvaigždžių danguje, visų žmonių ir gyvūnų plaukelių. Kumušas pasiliko tenai ir šoko su vėlėmis.
Ilgainiui jam pabodo Mirties rūmuose, tad ryžosi ne tik pats grįžti, bet ir žmones grąžinti į žemę. Pririnko pilną krepšį kaulų, tačiau šie rėkė ir taip smarkiai jį baksnojo, kad Kumušas net klupinėjo. Dukart jis parpuolė ir dukart kaulai, išvirtę iš krepšio, riedėjo atgal į požemius. Piktai sušuko Kumušas:

 - Kaulai, nusiraminkite!  Gyvenimas puikus!

Galų gale išėjo Kumušas į saulės šviesą. Išėmė kaulus iš krepšio ir pasėjo juos dirvoje. Pirma išdygo viena gentis, po to kita. Paskutinieji pasirodė modokai, Kumušo išrinktieji.

-Jūsų gentis bus maža, o priešų turėsite daug, - išpranašavo jis.

-Tačiau būsite patys drąsiausi.

Tada Kumušas atsisveikino su dukterimi ir iškeliavo į pasaulio kraštą. Jis pasuko saulės keliu ir ėjo tol, kol priėjo dangaus skliauto vidurį. Tuomet pasistatė namą ir iki šiolei ten gyvena.

Kumušas, Protėvių Senolis, yra aukščiausiasis modokų genties dievas. Jis sukūrė visą pasaulį, sukūrė modokams, savo išrinktiesiems, skirtas žemes ir apibarstė jas sėklomis. Modokų mitas byloja, kad Kumušas galėjo žmogui grąžinti gyvybę, jei ant pastarojo galvos buvo likęs nors vienas plaukelis.