Reikia remontuotis

   Regas dirbo greitosios pagalbos vairuotoju Vakarų Jorkšyre, Keilio (Keighley) mieste. Vieną kartą jis sutiko ateivius iš kito pasaulio.

Buvo 1976 metų vasario mėnuo. Regas gulėjo lovoje. Staiga pamatė kambaryje stovinčias kelias aukštas būtybes, kurios galėjo susišnekėti su juo telepatiškai.

Jo galvoje išryškėjo kažkokio sulenkto vamzdžio vaizdas. Kartu į jo smegenis buvo pervesta informacija, kad sugedo ateivių laivas ir jį reikia remontuoti. Regas kažkodėl nusprendė, jog būtybės nori, kad jis eitų su jomis ir apžiūrėjęs gedimą padėtų laivą suremontuoti. Mintyse jis sutiko.  

Būtybės jam liepė atsigulti lovoje kniūbsčiam, lyg prasidėtų katalepsinis transas, ir netrukus jis pasijuto taip, it kiltų į viršų, o kūnas liktų lovoje. Jis perskrodė lubas tarsi jų nė nebūtų ir atsidūrė viduje objekto, panašaus j didžiulę vonią. Šito momento jis nematė, todėl nežino, kaip j objektą įėjo.

Viduje Regui buvo liepta atsigulti ant stalo. Čia jo kūną apžiū­rėjo didelis į akį panašus įtaisas, švytintis purpurine spalva. Jis mė­gino paklausti, kas čia vyksta, bet jam buvo kažkas atsakyta apie alfa bei omega spindulius ir pridurta, kad jis „nereikšminga būtybė", panaši į „kirminą", todėl neturi nieko klausinėti. Tačiau būtybės pa­sakė ir tai, kad joms laikas slenka visai kitaip, todėl tūkstantis mūsų metų joms yra „tik viena diena".

Apie sugadintą vamzdį daugiau niekas nekalbėjo, todėl vėliau Regas nusprendė, jog tai buvo tik gudrybė, siekimas, kad jis eitų savo noru.

Šiuo atveju nebuvo taikoma hipnėzė, todėl Rego prisiminimai fragmentiški. Jis tiesiog atsibudo savo lovoje suparalyžiuotas, todėl kurį laiką negalėjo judėti.

Šis atvejis yra tipiškas pavyzdys, kaip elgiasi didesnės būtybės. Jos panašesnės į vaiduoklius, o ne į esybes iš kūno ir kraujo, be to, turi pusiau magiškų savybių. Tai, ką tokiais momentais patiria liudi­ninkas, yra labai panašu į „artėjančios mirties pojūtį" ir „išsilaisvi­nimą iš kūno". Šie pojūčiai būna pavojingai stiprūs ir atrodo tarsi haliucinacijos.

Šiuo sugedusio laivo įvaizdžiu ateiviai pirmą kartą rėmėsi 1954 metais Brazilijoje, kai jiems prireikė amoniako pataisyti NSO. Po to jis irgi dažnai pasitaikydavo.

Ir vėl kyla įspūdis, jog tai „surežisuotas spektaklis". Ypač taip atrodė per keletą įvykių, pavyzdžiui, Niujorko Stounhendžo (Stone-henge) kvartale, kai žmonės keturias valandas stebėjo, kaip ateiviai mėgina sutaisyti sugedusį laivą.

Si tema vyravo ir visuose parodymuose apie ne itin žinomą įvykį Rendlešamo miške Safolko grafystėje, kai 1980 metų gruodžio mė­nesį ateiviai nusileido šalia Karališkųjų oro pajėgų Vudbridžo bazės.

Kai kurie šį įvykį matę Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų atstovai sako, kad objektas nukrito pro medžių viršūnes ir smūgio buvo ap­gadintas, o mažos būtybės kybojo laikomos šviesos spindulių ir jį taisė. Po to objektas nuskrido. Tačiau daugelis kitų liudininkų kalba, kad buvo visiškai ne taip. Nuomonės sutampa tik dėl to, kad nukri­tusį objektą apsupo daugybė kariškių ir kad objektas greitai vėl pa­kilo.

Bėgant metams pranešimų apie Žemėn nukritusius NSO vis dau­gėjo. Pirmasis toks įvykis buvo 1947 metais Rosvele, Niū Meksiko valstijoje. Tik juo ufologai labiausiai ir tiki. Pagal liudininkų pasa­kojimus buvo parašytos kelios knygos, o 1993 metais sukurtas kino filmas. Pasakojama, kad laivas tariamai pateko į audrą ir susprogo į tūkstančius gabalėlių, bet vėliau aiškinama, kad nuo smūgio jis ne­labai nukentėjo, o kai kas sako, kad buvo paimtas ir paslėptas. Tas pat nutiko ir ateivių kūnams (visuose pasakojimuose jie vaizduojami kaip maži pilkieji).

Daugelis šių istorijų apie „sugedusius NSO" yra gana abejoti­nos, bet plito metai po metų. Viena iš naujausių nutiko 1989 metais Pietų Afrikoje, kai NSO tariamai buvo numuštas iš mūsų kosminia­me amžiuje sukurtos lazerinės patrankos. Įvykis buvo tiriamas, bet kaip visuomet nieko konkretaus įrodyti nepavyko.

Sudužusių NSO, palyginti su nusileidusiais objektais, yra daug daugiau negu galima tikėtis. Jeigu ateiviai gali kurti tokius neįtikė­tinų pajėgumų erdvėlaivius, įveikiančius trilijonus mylių tarp žvaigž­džių sistemų, tai reikia įvertinti tą falsifikacijos lygį, kai pasakoja­ma, kad jie sudūžta ar nukrenta stebint liudininkams arba patys atei­viai keistai pareikalauja, kad žmonės jiems duotų atsarginių dalių.

Taigi ir vėl galima manyti, kad tai „montažas" norint įrodyti, kad ateiviai nėra neklystantys, todėl nereikia jų taip bijoti.