Rusija. Milžinai parke

   1989 metų spalio 9 dieną manęs laukė labai neįprastas, bet malonus įvykis. Turėjau dalyvauti tiesioginėje ITV televizijos naujienų laido­je. Tema buvo reikšminga; mes niekad nesitikėjome, kad galėtų Įvyk­ti toks susitikimas su NSO. Tai pagaliau turėjo visus įtikinti, kad ateiviai iš tikrųjų egzistuoja.

Deja, viskas buvo perdėta. Tačiau dėl to kalti ne ufologai. Jie kaip visuomet atsargiai vertino šį pranešimą. Visus taip smarkiai įsisiūbuoti paskatino neįprasti „šaltiniai": „Washington Post", „New York Times" ir keletas kitų lygiaverčių laikraščių. Laikraštis „The Times" tai net pavadino „amžiaus įvykiu" ir įspėjo per daug skeptiš­kus skaitytojus. Tačiau panašių įtikinamų įvykių pasitaiko nuolat, ir netgi čia pat, „už durų", o laikraščiai juos ignoruoja arba tiesiog šaiposi.

Tai kodėl įvyko toks dramatiškas posūkis? Atsakyti lengva. Apie tai pranešė rimta Sovietų Sąjungos spaudos agentūra TASS ir, kaip per BBC televizijos naujienų laidą pasakė vienas oficialus atstovas, aiškiai įsižeidęs, kad apskritai iškilo tokia užuomina, šis įvykis yra be jokios abejonės tikras, nes „TASS niekada nejuokauja".

Tai kas gi paskatino nutraukti dešimtmečius trukusią tylą, kai Sovietų Sąjunga tik primygtinai tvirtindavo, jog NSO — kapitalistų pasakos? Gaila, bet iš labai trumpų vakarų spaudos žinučių nieko tikslaus apie šį „amžiaus įvykį" nesužinosite. Urologams teko ilgai dirbti, kol sužinojo, dėl ko masinės informacijos priemonės seniai buvo nustojusios šiuo įvykiu domėtis.

1989 metais nuo rugsėjo 21 iki 28 dienos daugybę kartų buvo regėti NSO. Pasirodo, tarp šių visų įvykių buvo vienas itin įspūdin­gas. Atsitiko tai Voroneže, Vakarinio parko teritorijoje. Sis pramoni­nis miestas, dydžiu panašus į Mančesterį, yra už 200 mylių į pietus nuo Maskvos dabartinėje Rusijos teritorijoje. Vietovė buvo nurodyta todėl, kad žlunganti Sovietų Sąjunga jau buvo paragavusi vakarietiš­kos ufologijos ir su tuo buvo susijęs tikras artimų susitikimų ant­plūdis.

Daugiausia tai matė parke žaidžiantys vaikai. Sovietų Sąjungos televizija greitai net atsisakė sumanymo sukurti laidą apie šį įvykį, nes nerado suaugusių žmonių, norinčių papasakoti apie tai, ką regė­jo. Pasisekė prakalbinti tik vieną kitą, tarp jų ir kariškį, atsitiktinai buvusį toje vietoje, bet tyčia neprisipažįstantį, ką teko regėti. Tik­riausiai suaugusieji gerai žinojo, koks yra sovietinis režimas ir buvo patyrę represijų, todėl, ne taip kaip vaikai, manė, kad draudžiama pasakoti tokius dalykus, kurie daugelį metų buvo vertinami kaip antivalstybiniai.

Tačiau nekyla didelių abejonių, kad kai kurie liudininkai iš tik­rųjų sakė tiesą. Šį reikalą tyrė vidaus reikalų kriminalinės paieškos pulkininke Liudmila Makarova. Kai ji atliko savo darbą, miesto me­ras Viktoras Atlasovas pareiškė tikįs šių liudininkų tvirtinimais.

Tuo metu, kai atsitiko svarbiausias įvykis, buvo gauta keletas pranešimų apie danguje regėtas šviesas ir būtybes, kurias mačiusieji palaikė humanoidais ir robotais. Kiekvienu atveju parodymai apie būtybes labai skirdavosi. Pagaliau parke susirinko per tris šimtus žmonių įprastinei pramogai — „pasižvalgyti po dangų" ir pasižiūrėti į raudoną šviesą, kuri dažnai pasirodydavo ir greitai buvo pavadinta „lėkšte".

Rugsėjo 27 dieną, maždaug 18 vai. 30 min., minia stebėtojų išvydo danguje „raudoną miglą". Matė ją ir žmonės, grįžtantys po darbo namo, ir laukiantys autobuso netoliese esančioje stotelėje, ir futbolą žaidę šnekūs trylikos—šešiolikos metų paaugliai. Pasak jų visųj reginys buvo panašus į pro miglą matomą degantį laužą. Jis sukosi ir sukosi aplink parką, todėl jį ėmė stebėti vis daugiau žmonių.

Staiga įvyko tai, kas labai priminė prieš devynerius metus nuti­kusį įvykį Rendlešamo miške Safolko grafystėje arba dar senesnį įvykį Imjarvėje (Suomija). Migloje plykstelėjo šviesa, išniro sidab­rinis rutulys ir ėmė leistis tuopų link.

Liudininkai sako, kad šiam daiktui priartėjus prie žemės medžiai ėmė linkti nuo didžiulio spaudimo. Pasirodė, kad objektas panašus į bananą. Jo šone atsidarė durys, ir žmonės išvydo keistą ir labai aukš­tą humanoidą (maždaug 9 ar 10 pėdų aukščio), stebintį apačioje atsivėrusį vaizdą. Po to durys užsidarė ir objektas nusileido prie medžių tiek žemai, kiek galėjo. Durys vėl atsidarė. Pasirodė kelios būtybės ir į parką nuleido kažkokį vamzdį (kiti sako, jog tai buvo kopėčios).

Gauti labai prieštaringi parodymai apie tai, kiek tų būtybių buvo, kai kas kalbėjo, kad tai galbūt „metaliniai robotai" (kai kas — kad visa tai paprasčiausi vaikų plepalai). Kai kurie žmonės net tvirtino, jog būtybės buvo su trimis akimis, su ant galvų pritvirtintomis lem­pomis.

Toliau pasakojami neįprasti dalykai, keistumu pranokstantys vi­sus kitus kontaktus su ateiviais.

Pavyzdžiui, teigiama, jog viena būtybė geltonu pistoletu šovė į žmogų, ėjusį autobusų stotelės link ir stabtelėjusį pažiūrėti į atei­vius. Plykstelėjo spindulys — ir žmogus dingo. Atsirado tik NSO nuskridus. Kaip dingo žengdamas žingsnį, taip ir atsirado. Ir nuėjo lyg nieko nebūtų regėjęs.

O štai dar vienas „faktas". Dvi būtybės priėjo prie elektros stul­po ir viena ėmė ropštis aukštyn. Lipdama užsiliepsnojo ir visiškai sudegė!

Šie įvykiai iš dalies gali būti susimaišę su ankstesniais įvykiais (atsitikimas ant elektros stulpo įvyko rugsėjo 23 dieną, tai matė tik du vaikai). Neverta pamiršti, kad istorija buvo pasklidusi po romantiška vadinamą „33-ąją mokyklą", kurioje mokėsi dauguma pa­auglių, regėjusių šiuos įvykius. Nekyla abejonių, jog kai kurie moks­leiviai po to išgalvojo visokių dalykų, norėdami pasirodyti prieš draugus.

Vienas dalykas yra tikras — kai objektas nusileido virš medžių, iš jo išniro atramos ir įsirėmė į žemę. Tose vietose liko įspaudai, kuriuos vėliau tyrinėjo keletas mokslininkų, tarp jų ir vietinis įžy­mus geologijos mokslų daktaras Henris Silanovas. Apie tai jis mielai patvirtino laiške. Milicija taip pat dalyvavo tiriant šiuos įspaudus. Buvo padaryta išvada, jog objektas svėrė 11 tonų.

Iš įvykio vietos buvo paimta ne mažiau kaip septyniolika žemės mėginių. Juos analizavo Voronežo universiteto atominės fizikos fa­kulteto specialistai. Tik nusileidimo vietoje buvo aptiktas nuo dviejų iki trijų kartų didesnis gama spinduliavimas. Pats didžiausias buvo įspauduose. Tai jau skiriasi nuo normalaus aplinkos fono, bet negre­sia žmonių sveikatai.

Keista, bet spalio 28 dieną universiteto atstovas atšaukė šį pra­nešimą. Pasak jo, padidėjusį radiacinį foną tikriausiai sukėlė radio­aktyvios dulkės, iškritusios 1986 metais sprogus Černobylio atomi­nei elektrinei.

Tačiau įdomu tai, kad JAV karinių oro pajėgų ekspertai tokį pat padidėjusį spinduliavimą po neįtikėtinai panašaus įvykio aptiko An­glijoje, Rendlešamo miške. Ten irgi atramų paliktuose įspauduose jis buvo didžiausias. Tai atsitiko 1980 metų gruodžio mėnesį. Černo­bylio avarija įvyko tik po šešerių metų.