Suvenyrai iš Žemės

  Tai įvyko Kanadoje, prie Ontarijo ežero Džordžijos įlankos 1914 metų rugpjūčio mėnesį. Grupė žmonių paplūdimyje išvydo be galo keistą laivą, tolstantį nuo kranto.

Iš .tikrųjų tai buvo visai nepanašu j laivą. To daikto pilkas korpu­sas buvo rutulio pavidalo, plokščiu viršumi. Per vidurį jį juosė kaž­koks lankas ar briauna, ant kurios stovėjo dvi mažos būtybės rausvai žaliomis uniformomis.

Grupelę žmonių ant kranto nustebino toks šių jaunėlių išdykavi­mas. Niekas net nesuabejojo, kad tai paaugliai. Į ežerą jie buvo nuleidę vamzdžius, pro kuriuos, atrodė, traukia vandenį.

Tuo metu iš objekto viršaus pasirodė dar trys figūros, visos maž­daug 4 pėdų ūgio. Tos būtybės vilkėjo chaki spalvos rūbais. Atrodė, kad ketina ištraukti vamzdžius atgal į laivą. Tai padariusios visos trys grįžo į plūduriuojančio laivo vidų.

Viena iš dviejų likusių būtybių stovėjo ant objekto krašto ir bai­gė tvarkyti vamzdžius, paskui irgi nuėjo vidun. Viršuje liko tik viena būtybė. Ji dar nenusekė paskui visas kitas, o išgąsdinti žiūrovai jau pamatė, kaip NSO pakilo į viršų, pagaliau tikrai parodydamas esąs ne keistas laivas.

Objektas pasisuko ir staigiai nuskriejo su būtybe, atsidūrusią be­viltiškoje padėtyje ir įsikibusia į NSO kraštą taip, tarsi nuo to būtų priklausiusi jos gyvybė. Jeigu istorija tikra, greičiausiai taip ir buvo.

Iki tol objektai taip keistai nedingdavo. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai absurdiška, todėl Jungtinių Valstijų ufologams apie tai buvo papasakota tik 1966 metais, po to, kai jau buvo paaiškėję pir­mieji kontaktai. Tačiau įvaizdis būtybių, nesidominčių jas stebin­čiais žmonėmis, o tik renkančių pavyzdžius — šiuo atveju siurbusių vandenį — yra visai logiškas, ypač lyginant su ankstyvaisiais kon­taktais. Tai tarsi ieškojimas suvenyrų keliaujant namo į žvaigždes. 1966 metais mes patys tą darėme per pirmuosius skrydžius į Mėnulį.

Ateiviai visuomet domėjosi vandeniu. Pavyzdžiui, 1919 metų liepos mėnesį Ajovos valstijos Vebster Sičio (Webster City) mieste žmonės pastebėjo nusileidusį objektą. Iš jo išpuolusi mažytė figūrėlė skubiai pasisėmė į bidoną vandens ir greitai įšoko atgal. Ją ragino kita būtybė. Jos taip skubėjo, kad kildamos nulaužė šakas. Ateiviai keletą kartų reikalavo vandens ir per kontaktus. Džo Simontonas už tai gavo kartoninių blynų. Taip atsitiko ir 1951 metų pavasario pra­džioje, kai Pietų Afrikoje, Drakenštyno (Draakensteen) kalnuose ne­toli Parlo (Paari), inžinierius išvažiavo išbandyti savo automobilio.

   Jo sutiktos būtybės ūgis buvo beveik 5 pėdos. Ji kalbėjo angliš­kai su keistu akcentu. Priartėjusi prie inžinieriaus ėmė mojuoti, kad jis nevažiuotų namo, — o jis šitaip ketino daryti — ir paklausė: „Ar turi vandens?" Kai žmogus paaiškino, kad vandens yra tik automo­bilio radiatoriuje, būtybė pakartojo: „Mums reikia vandens". Ji atro­dė gana beviltiškai.

Kai su inžinieriumi kalbėjosi ufologė Sintija Hind, jis papasako­jo, kad pasisodino būtybę į automobilį ir nuvažiavo prie kalnų upokš­nio, ten išplovė tepalo baką, pripylė vandens, grįžo į vietą netoli kabančios uolos. Jis visai nesitikėjo pamatyti nusileidusį diską ir būti į jį pakviestas, bet atsitiko būtent taip.

Objekto viduje keletas mažų vyrų susirūpinę slaugė ant grindų gulintį vieną įgulos narį. Jie visiškai nekreipė į svečią dėmesio, nors jiems tai, ko gero, buvo toks pat kontaktas su ateiviu kaip ir žmogui. Pirmoji būtybė paaiškino, kad jų kolega apdegė, bet gydytojo atsi­sakė.

Panaši istorija nutiko Brazilijoje vyrui iš Santa Marijos miesto 1954 metų kovo mėnesį. Jis sutiko dvi mažas ir laibas būtybes, nešančias butelį su raudonu skysčiu. Pasakė, kad joms reikia amo­niako. Dar papasakojo, kad atvyko iš labai tolimos žvaigždės, o jų planeta vadinasi „Arionas". Būtybės turėjo siaubingų ginklų, bet su­sitikusios su žmonėmis bėgdavo šalin, kad nereikėtų jų naudoti. Ta­čiau jas labai stebino, kad Žemės žmonės taip išsigąsta atsitiktinai jas sutikę. Jos atvyko čia tik moksliniais tikslais ir nori prisirinkti augalų sėklų.

Kai ateiviai ėmė mažiau domėtis vandeniu (arba amoniaku), au­galų rinkimas tapo įprasta tema. Mes jau kalbėjome apie tokius įvy­kius, pavyzdžiui, kai 1965 metais Prancūzijos vietovėje Valensolėje mažos būtybės prisiskynė levandų. Tai įprastas septintojo dešimtme­čio epizodas.

Net ir aštuntajame dešimtmetyje ateiviai dažnai rinkdavo augalų pavyzdžius, nors dabar jie šito visai nedaro. Klasikinis įvykis nutiko Siaurės Velso Klūido (Clwyd) grafystės Dysaido (Deeside) vietovėje 1976 metų liepos mėnesį. Mergaitė, pasislėpusi už tvoros, ilgai ste­bėjo dvi mažas būtybes sidabriškais rūbais, vaikščiojančias po lau­ką. Viena būtybė kasė duobes į grėblį panašiu įrankiu.

Pastebėta, kad ateiviai dažnai užsiiminėja tokiais beprasmiškais darbais tada, kai žmonės su jais nebendrauja, o tik juos stebi. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurie tyrinėtojai linkę laikytis „sureži­suoto spektaklio" hipotezės, sakydami, kad artimi susitikimai turi kitą realų tikslą. Ateiviai leidžiasi, kad liudininkai juos stebėtų, o tai yra tarsi vaidinimas. Tuomet žmonės mano, kad būtybės tik renka pavyzdžius ir neturi priešiškų užmačių.

Beveik per visus tokius kontaktus „suvenyrų medžiotojai" būna panašūs į žmones, tik gerokai žemesni — paprastai 5 pėdų ūgio. Taip buvo ir Češyro grafystėje prie Vyva upės 1978 metų sausio mėnesį. Atsimenate — tada brakonieriai sakė, kad ateiviai domėjosi karvėmis ir jas matavo.

Ne kartą pastebėta, kad būtybės pasyviai domisi žemiškąja fau­na, nepriskirdami jos prie žmonių. Dėl kažkokių priežasčių jas nuo­lat itin traukia šunys.

Kaip jau pasakojome, jos norėjo pasiimti šunį iš liudininko na­mų Sedleskombe Sasekso grafystėje, bet vietoj šuns joms buvo įsiū­lytos porcelianinės figūrėlės. Per klasikinį pagrobimą, įvykusį 1980 metų lapkričio mėnesį Todmordene, policininkas Alanas Godfris sa­kėsi matęs NSO viduje didelį juodą šunį.

Kita šios nežemiškos prekybos „svarbiais" šunimis istorija atsi­tiko Niū Džersio valstijos Everitstouno (Everittstown) mieste 1957 metų lapkričio mėnesį. Maža būtybė liudininkams pasakė: „Mes esa­me taikūs žmonės ir norime tik jūsų šuns". Ją iš karto nuvijo šalin. O 1978 metais Ispanijos mieste Sorijoje (Soria) būtybės pasakė liu­dininkui, kad atvyks atlikti medicininių bandymų tik su jo šunimi, bet neatsisakytų apžiūrėti ir jį, nes esąs šalia.