Tai tik išmonė

   Daugelis žmonių nenori pripažinti, kad šimtai, o gal net tūkstančiai kontaktų su ateiviais yra paprasčiausi pokštai. Be abejo, yra  ir pokštų, bet jie dažniausiai skiriasi nuo kitų įvykių. Tačiau tokios šelmystės tikrai plačiai nepaplitusios. Jas prasimanę žmonės, ne taip kaip liudininkai, siekia trūks plyš išgarsinti arba išpešti iš šių istorijų kokią nors naudą. Kai kuriems, žinoma, pavyksta, tačiau tai tik išimtys.
Kita akivaizdi nuomonė: šios istorijos — pramanytos, tai fantazijomis apipintas žmonijos troškimas bendrauti su kitomis protingomis būtybėmis. Šį norą sukėlusias priežastis Polis Devero (Paul De-vereux) taikliai pavadino „vienišos rūšies riksmu".
Kai kurie pavyzdžiai tai patvirtina. Pirmiausia trūksta rimtų įrodymų, jog visi įvykiai yra tikri. Mes taip pat žinome, kad kai kurie žmonės per kontaktus buvo tikrai stebimi ir niekur nenuėjo (tikrai neįžengė į NSO). Vadinasi, jie paprasčiausiai įsivaizdavo (tiksliau — vaizdavo), jog bendrauja su ateiviais.
Galbūt tai atrodo labai paprasta, bet iškyla ir rimtesnių problemų. Buvo mėginta pademonstruoti, jog liudininkai, psichologų terminais kalbant, „linkę fantazuoti", t. y. jų vaizduotė tokia laki, kad žmogeliai kartais negali atskirti tikrovės nuo prasimanymo. Nepavykus įrodyti polinkio fantazuoti hipotezės visi šie mėginimai taip beviltiškai žlugo, kad per 1992 metų birželio mėnesį vykusį seminarą jų rezultatams aptarti vienas iš idėjos autorių, Australijos tyrinėtojas Keitas Basterfyldas viešai teorijos svarstymą atšaukė.
Nustatyta, kad liudininkų intelektas aukštesnis negu vidutinis, jie kūrybingi, bet taip pat yra tipiški įvairių gyventojų sluoksnių atstovai. Jie visiškai įsitikinę, kad tai, ką patyrė, yra tikra, ir šis įsitikinimas toks stiprus, jog net rimtai kenkia jų pačių gerovei. Kad ir kas jie būtų, bet tik ne fantazuotojai. Taip psichologinio pobūdžio pranešimuose teigia visi, nagrinėjantys šį problemos aspektą.