Trečios dalies apibendrinimas

   Aš galėčiau pasakoti ir pasakoti istorijas, nutikusias visame pasau­lyje. Prirašyčiau keletą tomų, o visko vis tiek į juos nesurašyčiau.

Japonijoje per hipnozės seansus atkūrus užslėptus prisiminimus paaiškėjo, kad toje šalyje yra įvykę tokių pačių pagrobimų kaip JAV ir Britanijoje. Jų detalės be galo panašios.

Indijos vandenyno Rejunjono (Reunion) saloje kaip kruša iš dan­gaus pasipylė skraidantys objektai, iš kurių išėjusios būtybės vilkėjo drabužiais, panašiais į „Michelin" padangas reklamuojančių žmonių.

Zimbabvėje, o tai jau Afrika, Sintija Hind (Cynthia Hind) irgi atskleidė daugybę atvejų. Jie labai panašūs į visus kitus, atsitinkan­čius daug kur pasaulyje. Šioje šalyje dažniausiai tiesiai iš miegamų­jų grobiamos jaunos moterys.

 

Netgi Kinijoje, Lon Chi vietovėje, vis daugėja pranešimų apie ateivius. Informacija nuteka ir iš šios komunistinio režimo šalies. Pavyzdžiui, buvo pranešta apie mažą būtybę, vilkinčią sidabrinės spalvos rūbais. Būtybė pasirodė šalia kelią gožiančio melsvo švytė­jimo.

Tačiau yra ir išimčių. Kiek žinoma, didžiulėje Indijos ir Pakista­no teritorijoje nebuvo jokių kontaktų. Galbūt ten trūksta tyrinėtojų, bet žinant, kiek tose šalyse gyvena žmonių, kyla mintis, jog prane­šimų apie neįtikėtinus reiškinius turėtų būti pakankamai daug. Ši „balta dėmė" ne mažiau įdomi ir reikšminga.

Apskritai pagrobimu laikytinas ir vadinamasis baltasis Kaukazo įvykis. Aš iš karto pabrėžiu, jog tai ne rasistinė užuomina, bet ir ne absoliuti tiesa. O štai klasikinis pavyzdys apie įvykius Papua ir Naujojoje Gvinėjoje. Aš apie tai šnekėjausi su misionieriumi tėvu Džilu (Gili). Daugybė vietinių gyventojų matė virš jų kaimų kaban­čius NSO ir būtybes. Sintija Hind nustatė, jog ir Afrikoje buvo tokių įvykių. Ten vietiniai gyventojai mano, kad juos lanko protėvių dvasios.

Tačiau šitokių įvykių yra daug mažiau, negu galėtume tikėtis, net ir tokiose šalyse kaip JAV, kur susiformavusi tam labai palanki tarprasinė kultūra.

Kita ne mažiau dominanti mįslė — kodėl regėtų ateivių tipai Žemę pasidalijo per pusę?

Žmonės, be jokių abejonių, linkę lyginti įvykius, net ir tuos, kurių visiškai nesitikėjo. Nepamirškime, kad žmonių galimybės fan­tazuoti neribotos (pavyzdžiu gali būti mokslinė fantastika). Tačiau net ir tokiu atveju daug lemia kultūriniai stereotipai. Tai ypač išryš­kėdavo skaitant pirmųjų dviejų ar trijų dešimtmečių pranešimus. Ta­čiau maždaug nuo 1980 metų įvykiai visame pasaulyje supanašėjo ir juos galima sugrupuoti į keletą tipų.

Štai kokie yra bendri pirmųjų pranešimų bruožai:

Pietų Amerikoje — mažos, tamsios ir gana agresyvios būtybės;

Šiaurės Amerikoje — maži mokslininkai kiaušinio formos gal­vomis, dažnai vadinami „pilkaisiais" dėl odos spalvos;

Europoje — aukštesnės, šviesiaplaukės, mėlynakės „šiauriečių dievo" tipo būtybės, galinčios krėsti neįprastus pokštus (pvz., eiti kiaurai sieną), bet dažniausiai gana draugiškos.

Yra ir daugiau skiriamųjų bruožų, bet ir minėtų užtenka problemai apibūdinti. Jeigu mus iš tikrųjų lanko įvairios ateivių rasės (taip teigia ufologai), tai kodėl jos turi pasidalyti Žemę? Negi jos, vaiz­džiai tariant, vienos kitoms sako: „Jūs imkite Ameriką, o mes imsi­me Europą"?

Ar turi reikšmės ir tai, kad tarp ateivių tipų ir civilizacijų kultūrų yra ryšys (pvz., protingi, egocentriški mokslininkai JAV ir kuklūs mistikai Europoje)?

Taip pat keista, kodėl laikui bėgant įvykiai suvienodėja ir visas pasaulis pamažu perima amerikietiškąjį ateivių (pilkųjų) standartą. Ar turi reikšmės tai, kad amerikiečių pranešimai apie tokias būtybes labiausiai paplito ir turėjo didžiausią įtaką tokio pobūdžio literatūrą skaitantiems žmonėms visame pasaulyje, o būtent toje šalyje įvyko daugiausia susitikimų ir buvo parašyta daugiausia knygų?

Į šiuos klausimus turi atsižvelgti kiekvienas tyrinėtojas, mėgi­nantis aiškintis kontaktus su ateiviais. Tačiau gaila, kad daugelis ignoruoja jų svarbą.