Žemė karantino sąlygomis

1964 metų balandžio 24 dieną dvidešimt šešerių metų Garis Vilkok-sas (Gary Wilcox) iš Niujorko valstijos, drabstydamas mėšlą savo sklype Niūarko (Newark) slėnyje, pastebėjo saulės šviesoje žėrintį objektą. Jis buvo įsitikinęs, jog tai nukritusi lėktuvo dalis, todėl nu­ėjęs ją paspyrė. Sako, kad buvo panaši į lanksčią metalinę kanvą.

Tuo metu pasirodė dvi maždaug 4 pėdų ūgio būtybės, visos ap­sisiautusios baltais rūbais (jie dengė net veidus). Jos turėjo padėklą, ant kurio buvo prikrauta liucernos su šaknimis. Dvi valandas būty­bės šnekučiavosi su Vilkoksu ir domėjosi jo ūkininkavimo metodais. Jos net paprašė maišelio trąšų ir atrodė labai susidomėjusios tuo, kad kritusių gyvūnų kaulus galima naudoti naujai gyvybei auginti.

Gariui jos pasakė atskridusios iš planetos, kurią vadiname Mar­su, bet žmonės ten niekados negalės nuvykti, nes atmosfera per daug reta (1964 metais mokslininkai tik menkai apie tai nutuokė). Prisi­pažino jos ir tai, kad turi būti atokiau nuo miestų, nes ten užterštas oras. Joms sunku kvėpuoti net kaimo vietovėje.

Būtybės pridūrė, kad nusiteikusios draugiškai, kad tiria Žemę, bet jų žodžiuose nuskambėjo ir perspėjimas. Pasak jų, netrukus mū­sų pasaulyje įvyks svarbios permainos, jos paveiks aplinką. Užterš­tumas irgi gero neatneš. Netrukus Žemėje turėtų būti tokia aplinka kaip Marse.

Be to, tokia kosminio karantino forma pasmerks žmoniją, ir mes negalėsime keliauti į kosmosą, o būrelis rusų ir amerikiečių, per pastaruosius trejus ketverius metus pakilusių į Žemės orbitą, turėjo žūti per šiuos skrydžius. Žinoma, šis teiginys labai greitai buvo pa­neigtas.

Po šito pokalbio būtybės grįžo į kiaušinio formos laivą ir nuskri­do. Kai kurios šio įvykio detalės be galo panašios į kito, įvykusio po dešimties valandų už 2000 mylių. Tai nutiko Niū Meksiko valstijoje, o liudininku tapo policininkas Lonis Zamora.

Gario Vilkokso susitikimo su ateiviais įdomiausias aspektas yra gamtosauginės žinios. Tuo metu šiltnamio efektas, ozono skylės ir skubūs planai gelbėti biosferą atrodė tik mokslinės fantastikos pra­simanymai, o daugelis žmonių jais tikėjo ne labiau, kaip dabar tiki­ma kontaktais su ateiviais.

 

Taigi per visą neįprastų reiškinių laikotarpį perspėjimai pasirodė esą labai reikšmingi.

Šeštajame dešimtmetyje beveik visuomet ateiviai perspėdavo apie branduolinio susinaikinimo pavojų. Dažniausiai sakydavo atvy­kę čia įspėti mus, jog nerūpestingai elgdamiesi su jėgomis, kurių gerai nežinome, mes „keliame pavojų kosminei pusiausvyrai". Žino­ma, tokie pranešimai atspindėdavo antibranduolinio judėjimo reiš­kiamus protestus ir baimę, jog neseniai sukurti ginklai per kitą lem­tingą karą sunaikins mus visus. Kai sociologinės fobijos pakito, iki tam tikro lygio pasikeitė ir ateivių perspėjimai.

Pavyzdžiui, 1957 metų liepos mėnesį Brazilijos San Sebesti mieste aukštos būtybės susitiko su teisės profesoriumi ir pasakė at­vykusios perspėti būtent dėl tokių dalykų. Tačiau kai 1968 metų liepos mėnesį šiaurinėje Italijoje Valteris Ridzis (Walter Rizzi), va­žiuodamas Grodnerio perėja j Dolomitesą, irgi susitiko su ateiviais, pokalbio tema buvo jau visai kita.

Ridzis stabtelėjo pailsėti, o prižadino jį kažkokio degančio daik­to kvapas. Išpuolęs iš automobilio išvydo nusileidusį disko formos objektą ir dvi maždaug penkių pėdų ūgio būtybes pilkšvai žalia oda ir apskritomis plikomis galvomis. Jų akys buvo panašios į kačių, o vietoj nosies ir burnos — tik plyšeliai. Šios būtybės buvo panašios į vėliau pasirodžiusius pilkuosius.

Po to įvyko išsamus pokalbis. Būtybės telepatiškai pasisakė at­skridusios iš „tolimos galaktikos", o žalias jų odos atspalvis pasiro­dė esąs „netikras". Mes jas tokias matome todėl, kad mus veikia „magnetinis spalvos turinys". Jos keliauja iš žvaigždės į žvaigždę, taikydamos kitokius stūmos metodus, negu mes taikome Žemėje. Tai yra „magnetinio skrydžio" būdas.

Kažką panašaus jau ne kartą girdėjome. Pavyzdžiui, 1985 metų gegužės 9 dieną Lankašyro grafystėje vyriškis važiavo motociklu rytinio Lankašyro keliu į Loutoną (Louton). Pusę penkių ryto jis stabtelėjo išgerti arbatos ir sutiko dvi penkių pėdų ūgio būtybes il­gais šviesiais plaukais. Jos pasakė atvykusios iš „trečiosios saulės sistemos", o laivui varyti pritaiko „Žemės magnetinį lauką ir trau­ką". Daugiau jos nieko apie tai nepasakojo, nes mes daugiau ir ne-suprastume.

Tačiau Valteris Ridzis buvo atkaklesnis ir klausinėjo daugiau negu jaunasis motociklininkas. Jis domėjosi, kodėl ateiviai atvirai nepadeda mums. Šie atsakė, kad atvirai veikti jiems „neleidžiama", be to, mūsų planetoje tokios sąlygos, kad jie labai greitai ima senti, todėl turi riboti buvimą Žemėje. O kai Ridzis paklausė, kada mes pasieksime tiek, kiek jie yra pasiekę, atsakymas nuskambėjo kaip įspėjimas.

Niekada. Štai taip Ridziui buvo atsakyta. Mūsų planetos pluta nestabili, o magnetiniai poliai po tam tikro laiko susikeičia. Netru­kus įvyks dar toks vienas pokytis, o tada iš karto pasikeis geografi­nės ir klimatinės sąlygos. Aštuoniasdešimt procentų žmonijos bus sunaikinta, o likę gyvi bus įsprausti į siaurą gyventi tinkamą plotą.

Bėgant metams pasakojimai apie susikeitusius magnetinius po­lius pasidarė tokie pat įprasti kaip ir apie branduolinį susinaikinimą. 1977 metais Anglijos grafystėje Viltšyre (Wiltshire) būtybė materia­lizavosi vyriškio miegamajame ir parodė jam „hologramą", arba tri­jų matmenų kosmoso vaizdą, ir paaiškino, kaip viskas įvyks.

Šiais iš pirmo žvilgsnio absurdiškais įspėjimais ateiviai mums praneša, kad atominės bombos prisideda prie to, kad magnetiniai poliai neišvengiamai susikeis, o patys ateiviai turi tam tikrų „klijų", kuriais gali sutepti Žemės plutos įtrūkius ir šitaip apsaugoti mus nuo katastrofos. Tik kol kas dar jie patys nenutarė, ar verta mus gelbėti.

Šios visos vaizdžiai tikrovę rodančios hologramos, tiesiog atsi­randančios ore prieš liudininką lyg televizijos vaizdas be ekrano, yra magiškosios technologijos dalis, kryptingai pateikiama per kontak­tus. Atvaizdai dažnai rodomi mus perspėti — arba apie atominę grėsmę, magnetinių polių pasikeitimą, arba kuria nors kita aplinko­saugos tema.

1957 metais Sintija Epleton jau išvydo hologramas, nors jos dar nebuvo sukurtos. Net ir dabar mes galime tik spėlioti, kaip jos pa­daromos.

1971 metų rugpjūčio mėnesį buvo pagrobti du vyriškiai. Tai įdo­mus įvykis. Vyriškiai ant kelio pamatė kažkokį daiktą, panašų į mil­žiniškas „smegenis". Vienas iš jų, daugiausia per hipnozės seansus, papasakojo, ką patyrė ateivių laive, kuriame bendravo su humanoi-dinėmis būtybėmis. Kontaktas prasidėjo tada, kai vyriškio galvoje pasigirdo balsas (vyriškis sako, kad jis „skambėjo kaip tas balsas, kuris pasigirsta, kai aš imu mąstyti"), ir pasirodė itin tobula holo­grama (taip liudininkas sakė 1976 metais).

Tai buvo kažkur ties ašigaliais įvykusių atominių sprogimų vaiz­dai. O antrasis liudininkas užhipnotizuotas pasakė absurdiškų prana­šysčių, iš kurių nė viena neišsipildė. Net ir 1971 metais tai atrodė gerokai keista. Liudininkas tvirtino, kad būtybės jam sakiusios, jog trečiasis pasaulinis karas prasidės devintojo dešimtmečio viduryje, bet visos atominės bombos, numestos ant Jungtinių Valstijų, ne­sprogs. O po karo, maždaug 1987-aisiais, ateiviai pasirodys visiems.

Visiškai kitokia istorija nutiko 1980 metų vasario 16 dieną Edin­burge. Trisdešimt devynerių metų vyriškis prabudo naktį ir išėjęs laukan išvydo virš namo pakibusį ovalų objektą. Tvykstelėjo spin­dulys, pakvipo siera, ir žmogus buvo suparalyžiuotas. Tada pasirodė trys aukštos būtybės ir tiesiai į jo smegenis pervedė šią informaciją: „Čia anksčiau buvo mūsų planeta ir mes neleisime jos sunaikinti. O jeigu jūs pamėginsite, mes pasiųsime tokį įspėjimą, kad žemė sudre­bės. Ir išliks tik nekaltieji!"

Kitas septyniasdešimtmetis dar visai blaiviai mąstantis pensinin­kas iš Glosteršyro (Glaucestershire) grafystes Tetbario (Tetbury) miesto trumpai ir dalykiškai papasakojo man dar ncį prastesnį įvykį. 1988 metų kovo 24 dieną savo sodo pakraštyje jis bendravo su atei­viais. O atsitiko tai štai kaip. Pro virtuvės langą jis išvydo klaidžio­jančią po laukus švieselę, tarsi „kažkas kažko ieškotų". Norėdamas sužinoti, kas ten vaikštinėja, išėjo pasižiūrėti, bet nieko nerado. Taip stovintį žolėje jį ir palietė spindulys. Jis retoriškai sušuko:

— Kas čia darosi?!

Tada nustebęs išgirdo „metalinį" balsą ir keletą minučių su kaž­kuo šnekėjosi.

Tas nematomas „kažkas" jam pasakė, kad „dar tik stebi mūsų pasaulį", o regėtoji šviesa yra „zondas, panašus į tuos, kuriais mūsų mokslininkai tiria kitas planetas". Jame nėra ateivių, o balsas tik „įrašytas ir transliuojamas mums".

Tada pasigirdo įspėjimas. Ateiviai sakė: „Jūs labai skubate viską sužinoti ir baigiate prasiskverbti iki pačių materijos struktūros pa­grindų, o jeigu nesuprasite, ką darote, tai prisidirbsite nenusakomų bėdų". Jeigu mes nepradėsime nedelsdami mokytis, jie „turės imtis priemonių". Tačiau nusprendė nesielgti labai griežtai. Tiesiog „su­mažins mūsų aktyvumą... Mes labai jautrūs bakterijoms ir virusams. Kas nors panašaus galėtų sukelti didžiausią suirutę..."

Sis kontaktas — tai sąmojingų atsakymų virtinė (pavyzdžiui, kai vyriškis paklausė, iš kur jie yra, atsakyta buvo taip: „Įdomu? Bet juk tau nepakaks proto tai suprasti, ar ne?"

Visa laimė, kad tiesioginiai grasinimai faktiškai nežinomi, nors dažnai pareiškiama, kad esame nuomininkai (o vieną kartą pasakyta, kad net kaliniai), apgyvenę šį pasaulį.

Na, o vienus iš vaizdingiausių projektuotų vaizdinių regėjo Betė Andreson Luka (Betty Andreasson Luca) iš Masačūsetso. Šie įvykiai nuodugniai ištirti, o tyrinėtojas Rėjus Fauleris (Ray Fowler) jau pa­rašė apie tai tris knygas.

Įvykiai įdomūs dėl daugelio priežasčių, svarbiausia todėl, kad maži pilkieji padarė taip, jog Betės šeima tarsi sustingo, o laikas jiems sustojo, kol Betę būtybės buvo išsivedusios iš namų. Jos ke­lionė buvo panaši į religines vizijas arba kosminį apsivalymą, nes ji aplankė įvairias vietas, buvo panardinta į skysčio pilnus vamzdžius ir išvydo įvairiausių vaizdinių, pavyzdžiui, milžinišką paukštį — tikriausiai fenikso simbolį. Galbūt šie vaizdiniai rodo dvasinį atgi­mimą, nes tarp keistų ir painių susitikimų išryškėja ir šis aspektas.