1-dalis

1980-ieji. Švietimo programa

    Atsitikimas su Valtonu, po to pasirodžiusi knyga ir Spilbergo filmas, perdėtas spaudos dėmesys ir NSO skirta rašliava padarė savo — pranešimų apie pagrobimus itin padaugėjo. Paprasti pasakojimai apie kažkieno kažkur regėtus ateivius išnyko, ir pagrobimai pasidarė nor­malus reiškinys.

1975-ieji. Ir danguje nebūna dūmų be ugnies?

     Daugybei žmonių susidomėjus keletu susitikimų su ateiviais, įvyku­sių per dešimtmetį iki 1975 metų, atsirado problema — turėjo neiš­vengiamai prisiveisti apgavikų, pajutusių progą praturtėti.

1973-ieji. Humanoidų metai

    Baigiantis septintam dešimtmečiui atėjo šioks toki atokvėpis. 1969 ir 1970 metais, po skrydžių į Mėnulį, šis burbulas sprogo, ir NSO jau nebebuvo fantastinės svajonės kaip anksčiau.

1965-ieji. Užslaptintos gelmės

    Rimtų, patikimų liudininkų tvirtinimai regėjus ateivius turėjo nema­žą poveikį. Staiga tyrinėtojai ėmė .kreipti dėmesį į šiuos pranešimus. Ypač visi susidomėjo Hilų istorija ir prielaidomis, k'ad jų atmintis buvo slopinama, idant nieks nesužinotų apie nepaprastą susitikimą. Buvo imta atidžiau nagrinėti net smulkmenas, nes jos galėjo padėti atskleisti užslaptintas gelmes.

1964-ieji. Įvykis, įtikinęs pasaulį

    Iki 1964-ųjų NSO populiarumas sumažėjo. Žmonėms jau ėmė įky­rėti nesibaigianti pranešimų apie susitikimus srovė ir iš anksto nu­manomi oficialūs paneigimai. Vis mažiau buvo aprašoma regėtų ne­paaiškinamų reiškinių, spauda jais beveik nesidomėjo, o daugelis žmonių daug paprastesne to žodžio prasme susidomėjo kosmosu, nes Sovietų Sąjunga ir JAV varžėsi, kas pirmieji nuskris už Žemės orbitos ir nutupdys Mėnulyje žmonių valdomą aparatą.

1961-ieji. Voratinklyje

 

    Praėjus ketveriems metams po Vilui Boasui nutikusio įvykio (beje, žinomo tik keliems Pietų Amerikos ufologams), už keleto tūkstančių mylių, prie Kanados ir JAV sienos, įvyko kitas atsitikimas, sukėlęs įvairiausių spėlionių.