1975 metų vėlų gegužės 18-osios vakarą Anglijos Mersisaido (Mer-seyside) grafystės Reinhilo (Rainhill) vietovėje gyvenanti šeima pa­matė virš jų namo skrendantį trikampį, kuriame žėrėjo trys ryškios šviesos. Jie nuėjo į tą pusę, kur jis nusileido. Miškelio viduryje stovėjo švytintis objektas. Vyras drąsiai žengė į miško tamsą. Kai jis grįžo, visi įsidrąsinę irgi nugužėjo pasižiūrėti objekto, bet ten jau nieko nebuvo.

Dabar žinome, kad per kai kuriuos pagrobimus iš tikrųjų niekas niekur nekeliavo. O pagrobimus regėjusių liudininkų yra labai ma­žai. Tačiau atsitinka ir visiškai priešingų įvykių, atrodytų, paimtų tiesiai iš „Žvaigždžių kelio" knygos puslapių. Pagal juos galima spręsti, kad liudininkas ne tik kažkur buvo iškeliavęs, bet ir atliko tai tokiu būdu, kuris atrodo visiškai neįmanomas pagal visus žemiš­kus dėsnius.

Štai pavyzdys.

   1989 metais per Londone vykusią NSO skirtą konferenciją britų tyrinėtojas Džonas Spenseris pasakė turėjęs įrodymų, kurie vėliau paaiškėjo esą nedovanotino aplaidumo padariniai. Nors dažniausiai pagrobiamas tik vienas žmogus, taigi jis — vienintelis liudininkas, bet retsykiais (kaip Hilams nutikęs įvykis) pagrobiama pora, o kai kada (Telfordo įvykis Šropšyro grafystėje) ateivius sutinka keletas draugų. Pasitaikė net tokių atvejų, kai būtybes regėjo penkių ar šešių žmonių šeima.

Šioje dalyje aptarsime, kokių yra įrodymų (be tų visų anekdotinių istorijų), kad kontaktai su ateiviais tikrai vyko.